Interaction of orchestral groups in Vytautas Barkauskas' symphonic music

LT[...] Be tradicinių keturių orkestrinių grupių, Barkausko orkestrui būdinga dar viena – vadinamoji „koloristinė grupė“. Apie instrumentus, neįeinančius į orkestrines grupes, tačiau įprastus Barkausko orkestre ir jų funkcijas. Dėmesys kiekvienai orkestro grupei, išskiriant ją kaip solinę, – vienas būdingiausių kompozitoriaus orkestrinio stiliaus bruožų. Vienur visa grupė parodyta kaip ansamblis su vyraujančia balsų polifonine komplementarika, kitur – akivaizdi grupės tembrinė ir funkcinė diferenciacija, instrumentų funkcijų kaita. [...] Didelės orkestro diferenciacijos priežastis – daugiaplanis kompozicinis Barkausko mąstymas, kai orkestrinė erdvė skaidoma į keletą sluoksnių (iki penkių šešių) ir solinių (arba unisoninių) linijų, tarp kurių egzistuoja tam tikra hierarchija ir funkcinis pasiskirstymas. Ryškiai diferencijuojant ir laisvai jungiant instrumentus (pvz., kontrabosai dubliuoja fleitą, kontrabosai su čelesta, fleitos su timpanais ir kt.), grupių sąveika pasižymi didele įvairove. Analizei parinkti orkestrinės muzikos epizodai, kur dalyvauja tik trys tos pačios grupės, t. y. mediniai pučiamieji, mušamieji ir styginiai. Pateikiami įdomiausi sąveikos pavyzdžiai. Kompozicinis faktūrinis instrumentų pasiskirstymas tapo įvairių sąveikos variantų klasifikacijos pagrindu. Instrumentų funkcinis pastovumas (ar nepastovumas) sąlygoja jų sąveikos pobūdį. Apibūdinti septyni trijų orkestrinių grupių sąveikos tipai neišsemia visų kompozitoriaus naudojamų variantų. Tačiau jų pakanka pajusti turtingą V. Barkausko partitūrų paletę ir plačias tradicinio orkestro galimybes.

ENIn addition to four traditional orchestra groups, distinctive feature of Barkauskas' orchestra is one more, so-called "colour group". About instruments not included into orchestra groups, but usual in Barkauskas' orchestra and their functions. Attention to every single orchestra group, distinguishing it as a solo is one of the most characteristic features of the composer's orchestra style. Sometimes the whole group is shown as an ensemble with prevailing voice polyphonic set, sometimes evident timbral and functional differential of the group, changes of the functions of instruments are shown. Reasons for immense orchestra differentiation include multidimensional compositional way of thinking of Barkauskas, when orchestral space is divided into several layers (up to five six) and solo (or unison) lines, between certain hierarchy and functional distribution exist. Distinctive differentiation and free joining of instruments (e.g. double-basses overlap flute, double-basses with celesta, flutes with tympani, etc.) result in great variety of group interaction. Episodes of orchestra music, in which only three same groups are involved, i.e. wooden wind, percussion and string instruments, are chosen for analysis. The most interesting examples of interaction are presented. Compositional textural distribution of instruments turned into a basis for classification of various versions of interaction. Functional stability (or instability) of instruments determines nature of their interaction. Seven types of interaction between three orchestra groups do not cover all versions used by the composer. But they are enough in order to feel rich palette of V. Barkauskas' scores and broad possibilities of traditional orchestra.