Neįmanoma užmiršti plaukti

LTStraipsnis yra Arno Ališausko knygos „Rentgeno nuotraukų albumas“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007) recenzija. Tai antra Arno Ališausko poezijos knyga. Ji susilaukė deramo dėmesio, tačiau visame tame šurmulyje buvo įkyriai pabrėžiamas laiko pertrūkis, skiriantis pirmą ir antrą knygą. Mano požiūriu tai nėra teisinga – neįmanoma užmiršti plaukti, net jei esi tą daręs tik vienąkart. Darvinistinis pačių literatų požiūris, jog privalai nuolat būti produktyvus ir kas keleri metai „atsiskaityti“ arba kad palaikytum formą, tarsi rašymas būtų sportas, – veda į perprodukciją, tiražavimąsi, nuolatinę kiekybės pergalę prieš kokybę. A. Ališausko knygos pavadinimo metafora nepasirodė pribloškiančiai originali. Bet skoninga; juk rentgeno nuotraukų neklijuojame į jokius albumus, o čia veikiausiai turimas galvoje minčių, jausmų ar būsenų, dvasinio gyvenimo rentgenas. Taigi vidaus faksimilių albume labiausiai užkliuvo tai, kad knygon sudėti A. Ališausko tekstai yra taisyti. O taisyti jau publikuotą ar skaitytą eilėraštį – tai vos ne kaipo auginti du vaikus – legalų ir nesantuokinį, šeimoje ir už jos ribų. A. Ališausko eilėraščiai muzikalūs, todėl neretai juos kartoji mintyse, ypač atsidūrus „inkrustuotuose“ vietovardžiuose – Olandų gatvėj arba Bernardinų kapinėse. Romantiškoji eilėraščio tradicija knygoje pinasi su biografizmais, kiek krentančiais iš knygos konteksto. A. Ališausko stiprioji dalis yra auksakalystė, ne eiliakalystė. Ją atpažįsti iš negausos, iš natūralaus nepertekliaus, iš netroškimo turėti knygų.

ENThe article is a review of the book by Arnas Ališauskas “Rentgeno nuotraukų albumas” [The Album of X-ray Pictures] (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007). This is a second book of poetry by Arnas Ališauskas. It attracted proper attention; however, in all that uproar, the period of time separating the first and the second book was annoyingly stressed. In my opinion, that is not right, since you cannot forget how to swim, even though you have done it only once before. The Darwinian attitude of litterateurs that you must constantly be productive and “account for” your work every few years or to maintain a good form as if writing were sports, leads to overproduction, replication and a constant victory of quantity over quality. The metaphor of A. Ališauskas’ book title does not seem startlingly original. It is, however, tasteful, since we do not put X-ray pictures in any albums, and the author here probably means the X-ray of thoughts, feelings or states and spiritual life. Consequently, the fact that A. Ališauskas’ texts put in the book are revised is mostly upsetting in the album of internal facsimiles. And revising an already published or read poem is almost like raising two children – legitimate and illegitimate, within and outside the family. A. Ališauskas’ poems are musical; therefore, you often repeat them in your mind, especially once in places with “encrusted” names, such as Olandų [Dutch] Street or the Bernardine Cemetery. In the book, a poem’s romantic tradition intertwines with biographical elements which are slightly out of the book’s context. A. Ališauskas’ main strength is his jeweller’s art rather than production of poems. You recognise it by a non-abundance, natural non-excess and non-desire to have books.