Romanas kaip gyvenimo cirkas

LTRecenzijoje aptariamas Dalios Jazukevičiūtės romanas „Gyvatė keičia odą“. Pažymima, kad šis D. Jazukevičiūtės romanas nelabai kuo skiriasi nuo ankstesniųjų, nes juose visuose pasakojama apie tą patį žmogų, t. y. apie save. Riba tarp pasakotojos ir veikėjų romanuose labai neryški. Teigiama, kad pirmi D. Jazukevičiūtės romanai buvo sukurti pagal tą patį modelį: pasakojantys moterų anarchisčių istorijas. Patikslinama, kad anarchizmo sampratą savo romanuose rašytoja gerokai supaprastino. Anarchistas jai - ne tradicijas dėl novatoriškos ateities vizijos laužantis kūrėjas, o tiesiog lengvabūdišką gyvenimo kelią pasirinkęs asmuo. Todėl, recenzentės nuomone, nors visų romanų herojės save išdidžiai vadina maištingomis anarchistėmis, besižavinčiomis Che Guevara, Stenka Razinu arba Jėzumi, jų pačių „maištas" apsiriboja alkoholizmu ir paleistuvyste. Jos nieko nekuria, vien tik griauna (šeimą, santykius su artimaisiais, vyrais), taigi yra ne anarchistės, o vien destruktyvios. Pažymima, kad paskutinis autorės romanas nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad jame pagrindinė veikėja Sibilė maištauja ne tiek prieš visą likusį pasaulį, kiek pati prieš save. Jos neprisitaikymas, amžinas nepasitenkinimas ir cinizmas atsisuka prieš ją pačią, o romanas tėra palūžusios moters gyvenimo istorija. Daroma išvada, kad D. Jazukevičiūtei, užuot rašius romanus, derėtų pasitenkinti dienoraščių rašymu, bet ji tada nerealizuotų savojo ego, nes autorės nuomone, toks grafomaniškas rašymas ir yra savo egoizmo ar net egocentrizmo demonstravimas.

ENThe review discusses the novel “Gyvatė keičia odą” [Snake Changes Skin] by Dalia Jazukevičiūtė. This novel does not differ from the writer’s previous novels to a great extent, because they all speak about the same person, i.e. herself. The line between the narrator and the characters is very vague in the novels. The first novels by Jazukevičiūtė were created according to the same model: they tell the stories of female anarchists. The writer actually simplified the concept of anarchism in her works. For her an anarchist is not the creator who breaks traditions for the sake of innovative future, but simply a person who chooses frivolous life. Therefore, according to the reviewer, although the heroes of all novels proudly call themselves rebellious anarchists who admire Che Guevara, Stenka Razin or Jesus, their own “rebellion” is limited to alcoholism and harlotry. They do not create anything, but rather destroy (family, relationships with close people and men), thus they are not anarchists, but simply destructive personalities. The last novel differs from the writer’s previous works in the fact that here the protagonist Sibilė rebels against herself rather than against the rest of the world. Her inadaptability, eternal dissatisfaction and cynicism backfire on her, and the novel is just a life story of a broken woman. A conclusion is drawn that Jazukevičiūtė should resort to writing diaries instead of novels, but in such a case she could not realise her ego, because, according to the reviewer, such a graphomaniac writing ego is nothing but a demonstration of one’s egoism or even egocentrism.