Įstrigęs klampioje būtyje

LTRecenzijoje aptariamas poeto, prozininko ir dramaturgo Sigito Parulskio eilėraščių rinkinys „Pagyvenusio vyro pagundos“. Rinktinė persmelkta erotikos, desakralizuotų krikščionybės įvaizdžių, kūniškos graikų mitologijos ir egzistencinės tematikos. Autorius leidžia suprasti, kad ši knyga yra poetinė kūrėjo brandos ir kartu eilinio vyro vidutinio amžiaus krizės išraiška, kai balansuojama ties autoironijos ir narcisizmo riba. Pirmame eilėraštyje sutinkamas axis mundi yra knygos centrinė ašis, kuri simbolizuoja priešybių susitikimą, vyriškumą ir kūrybines galias. Rinkinį gaubia autoriaus tapatybės klausimas ir metafizinių tėvo ir sūnaus santykių tematika. Sūnaus ir mirusio tėvo santykis apmąstomas monologu, kuriuo išreiškiama tiek stiprus prisirišimas, ilgėjimasis, tiek nuoskauda dėl tėvo meilės trūkumo. Poezijos kasdienybės gairės – tai ligos, senėjimas, susvetimėjimas. Čia pasakotojo ironija tampa dominuojančiu savo tapsmo, vidinių ir išorinių įvykių ir aplinkos apmąstymo principu. S. Parulskio tekstuose mirtis yra vienas svarbiausių mąstymo objektų. Autoironija tampa savigynos priemone, šiek tiek atvėsinančia įtemptus santykius su nebūties jėga. Vienas su kitu pinasi S. Parulskio tekstai: atsikartoja ne tik motyvai ir filosofinis požiūris į egzistenciją, bet net situacijos, laikas, vieta. Geografines ir kultūrines platumas vienijanti visagalė ironija gelbėja pasakotoją ir pačią kūrybą nuo vidutinio amžiaus vyro ir kitokių krizių, senatvės, mirties. Autoriaus žaidimas apverčiant įprastas ir pabodusias reikšmes aukštyn kojomis jau yra tapęs neatskiriamu poezijos bruožu.

ENPoetry collection "Pagyvenusio vyro pagundos" [Elderly Man's Temptations] by poet, prose writer and playwright Sigitas Parulskis is discussed in the review. The collection is filled with erotica, desacralised images of Christianity, bodily Greek mythology and existential themes. The author drops a hint that the book is a poetic expression of the creator's maturity and at the same time ordinary man's middle age crisis, when it is balancing between self-irony and narcissism boundary. Axis mundi met in the first poem is the central axis of the book, which symbolises meeting of opposites, manliness and creative powers. The collection is wrapped in the question of author's identity and metaphysic father's and son's themes. The relation between son and deceased father is reflected through monologue, in which both strong bond, longing, and grievance for lack of father's love are expressed. Daily guidelines of poetry are illnesses, ageing, estrangement. Narrator's irony here turns into predominating principle of reflection of his own changes, internal and external events and surroundings. Death in S. Parulskis' texts is one of the central objects of thinking. Self-irony becomes a self-defence means, slightly cooling down tense relations with the power of non-existence. S. Parulskis' texts intervene with one another: not only motifs and philosophical attitude to existence but even situations, time and place repeat themselves. Almighty irony uniting geographic and cultural latitudes rescues the narrator and creation itself from middle-aged man's and other crises, old age, death. Author's play by turning usual and boring meanings upside down has already become his intrinsic poetry feature.