Pomirtinė šokio režisūra

LTRecenzijoje aptariama Viktorijos Daujotytės monografija apie Onės Baliukonės kūrybą „Šokėja virš liepto per prarają“. Recenzento teigimu, knygos kalbėjimo problema yra ta, kad jau mirusios Baliukonės poetinė kūryba nėra ir niekad nebus išbaigta. Jos baigiamasis akordas „Dangaus akmuva“ yra ne kulminacija, kūrybos sąvadas, o metafizinis sugrįžimas į „Laukines vaivorykštes“, kuris tarsi panaikina visas svarbiausias Baliukonės kūrybos prieštaras – šviesos ir purvo, skrydžio ir nuopuolio, amžino ir laikino, aukštojo ir žemojo stiliaus. Ir panaikina ne naikindama, o apibendrindama, pakylėdama iki skaidraus kosminio abstrakcijos švytėjimo ir poetinės minties nuogybės. Pasak Daujotytės, gyvenimo, kaip didžiausios vertybės teigimu, Baliukonė prisijungia prie V. Mykolaičio-Putino, J. Degutytės, J. Marcinkevičiaus. Vėliau iš visų „lyginamųjų“ lieka tik V. Mykolaitis-Putinas, J. Marcinkevičių pakeičia mistiškasis O. Milašius. Baliukonės atžvilgiu tikslesnis būtų V. Daujotytės ezoterikos apibūdinimas, pagal kurį ezoterinė būsena – tai sąmonės atsivėrimas jos pačios anapus. Recenzento nuomone, metafiziniai ir ezoteriniai O. Baliukonės kūrybos motyvai tėra neišbaigtos kūrybos ženklas. Daujotytė prabyla apie taurų kūrėjo ir pačios kūrybos nuolankumą prieš būtį, prieš universumą, kurio Baliukonės kūryboje nė su žiburiu nerasi. Iki metafizinio nuolankumo – dar vienas žingsnis. Ir todėl, pasak recenzento, Baliukonės kūryba nėra baigta ir išbaigta, atvira bet kokiai interpretacijai ir bet kokiai aktoriaus, skaitovo intonacijai, nes pačios Onės intonacijos jau niekas tikrai nepakartos.

ENViktorija Daujotytė's monograph "Šokėja virš liepto per prarają" [Dancer Above the Foot-bridge Across the Abyss] about Onė Baliukonė's creation is discussed in the review. According to the reviewer, the problem of speaking of the book is that poetic creation of already deceased Baliukonė is not and will never be complete. Its final accord "Dangaus akmuva" [Heaven Stone Land] is not culmination, creation summary but rather metaphysic return to "Laukinės vaivorykštės" [Wild Rainbows], which as though abolishes all main contradictions of Baliukonė's creation - light and dirt, flight and fall, eternal and temporary, high and low style. And it abolishes without destroying but rather summarising, lifting up to clear cosmic abstraction radiance and poetic thought nudity. According to Daujotytė, by affirming life, as the greatest value, Baliukonė joins V. Mykolaitis-Putinas, J. Degutytė, J. Marcinkevičius. Later, only V. Mykolaitis-Putinas remains from all "comparative", J.Marcinkevičius is replaced with mystique Oskaras Milašius. In Baliukonė's respect, V. Daujotytė's esoteric description would be more accurate, according to which esoteric state is shutting its consciousness off. In the reviewer's opinion, metaphysic and esoteric motifs of O.Baliukonė's creation are nothing else but a sign of incomplete creation. Daujotyte speaks about noble obedience of creator and creation itself to being, universality, which cannot be found in Baliukonė's creation even with a candle in the broad daylight. One more step is needed to metaphysic obedience. And for that reason, according to the reviewer, Baliukonė's creation is not complete and finished, open to any interpretation and to any actor's, reader's intonation, because Onė's intonation can never be repeated.