Dar šešiasdešimt keturi Jono Juškaičio eilėraščiai

LTStraipsnis yra Jono Juškaičio knygos „Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis“ (Vilnius: Žara, 2009) recenzija. Šio rinkinio eilėraščiai parašyti sunkiomis sąlygomis – 2008 metais. Turbūt tos sąlygos dalinai bus nulėmusios pastarojo rinkinio geroką kitoniškumą, lyginant su kitais trylika šio poeto knygų. Kaip lyrikas, J. Juškaitis dabar, rodos, yra supaprastėjęs, jo kūrinių grožis santūresnis, tarytum kiek pritemdytų spalvų, lyg vėlyvojo rudens, dažnoki naktų piešiniai bei nelengvi jų įspūdžiai. Tose spalvose ne šventes švenčia žmogus – atsiveria sunkus buities, žemiškosios būties turinys. J. Juškaičiui vertinga ir gražu pirmiausia tai, kas žmogui Dievo duota ir tebeduodama. Kaip daugeliui menininkų, gamta ir J. Juškaičiui yra viena tyriausių kūrybos versmių, palaimos, atgaivos, vilties teikėja. Rinkinyje tikrai ne lyrine intonacija išsiskiria eilėraščiai apie žmonių gyvenimo iškrypimus, apie tuos, tarsi kokių piktųjų apsėstus, kuriuos traukia ne beržo lapelių auksas, ne žiedų kvapas – jiems kvepia ir šviečia tik pinigai. Didoka knygos dalis skirta eilėraščiams sutuoktinių poros, vyro ir žmonos bičiulystės temai, ligos, kančios, mirties, vienatvės motyvams. Tai kūriniai, subrendę per sunkią ir skaudžią asmeninę poeto patirtį, slaugant sunkiai sergantį artimiausią žmogų. J. Juškaičio knyga svari, turininga, drąsi ir įžūlaus blogio pasmerkimu, ir amžinųjų vertybių liudijimu bei apmąstymu, ir vėl tik Vieninteliam Autoritetui nusilenkimu, Jo pagarbinimu.

ENThe article is a review of the book by Jonas Juškaitis “Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis” [The Earth Likes a Human Shadow Best] (Vilnius: Žara, 2009). Poems of this collection were composed in difficult conditions of the year 2008. Those conditions probably partly determined this collection’s otherness compared to this poet’s other thirteen books. It seems that, as a lyric poet, J. Juškaitis is now simpler and the beauty of his works is more reserved as if it is of slightly dimmed colours, of late autumn. His poems often create pictures of nights and their uneasy impressions. A human being has no celebrations in those colours – a difficult content of everyday life and the human entity opens up there. First of all, what God has given and is still giving a human being is valuable and beautiful to J. Juškaitis. For the poet, like for many artists, nature is one of the purest suppliers of creative sources, felicity, revivification and hope. Certainly not lyric intonation makes poems about human life perversions, about those who are attracted not by the gold of birch leaves or the scent of blossoms, but by the colour and smell of money, stand out in the collection. A large part of the book contains poems about the relationship between spouses, a husband and a wife, disease, torment, death and loneliness. These are works that matured through the poet’s difficult and painful personal experience of attending a severely sick close person. J. Juškaitis’ book condemns impertinent evil, testifies and contemplates eternal values, bows to and worships the Only Authority, which makes the book solid, thoughtful and bold.