Henrikas Radauskas: žaidimo apologija

LTHenriko Radausko poezija, siekianti formų tobulumo, skelbianti olimpietišką nesuinteresuotumą, neretai jo bendralaikiams sukeldavo įspūdį, jog tai tik mėginimas paversti kūrybą žodžių žaidimu. Straipsnyje, pasitelkiant teorines atramas ir praktinę eilėraščių analizę, siekiama atskleisti, ką atveria H. Radausko poetinis „žaidimas žodžiais“. Poetinės kūrybos savitiksliškumo idėja, estetinė kalbos sugestija, subjektyvios emocijos keitimas vaizduotės žaismu, nuotolis tarp išgyvenimo ir žodžio H. Radauską sieja su prancūzų estetizmo pranašu tituluoto Theophile'io Gautier „menas menui“ estetine programa. Poetui artima T. Gautier, Stephane'o Mallarme, Paulio Valery nubrėžta poetinio mąstymo kryptis – žodžiais sukurti estetiškai paveikų vaizdą. H. Radausko poezija – tai nuorodų, aliuzijų, kalbinių ir metaforinių paralelių menas, kur žodis atitrūksta nuo savo pradinės reikšmės, kad kūrybos procese įgytų naują, estetinę kokybę; ji – ne tik kalba, bet ir žaidimas, kuris pats nurodo, kad tai žaidimas kalboje; H. Radauskui žaidimas svarbus ir kūrybinio proceso, ir poeto pasaulėvokos požiūriu. Poezijoje esantis žaidybinis pradas (karnavališkos šventės, rafinuotos bufonados, tikrovės keitimas meno substitutais) liudija sukurtinės tikrovės troškimą. Transformacijos galimybes suteikia kultūros patirtis. Stilistinėmis metonimijomis, vizualinėmis metaforomis, kalbinėmis transpozicijomis poezijoje atskleidžiami kitos tikrovės projektai, sudvigubinamas ir sutrigubinamas realybės kontūras. Vadovaujantis E. Finko išskleista ontologine žaidimo samprata žaidimu skleidžiasi H. Radausko kūrybos esmė.

ENPoetry by Henrikas Radauskas aspiring perfection of forms, announcing Olympic indifference, frequently made an impression on his contemporaries that it is nothing more than an attempt to turn creation into play of words. Attempts are made in the article through theoretical references and practical poetry analysis to reveal what the poetic "play in words" by H. Radauskas opens. The idea of end in itself of poetic creation, aesthetic language suggestion, subjective emotion exchange with imagination play, distance between experience and word relate H. Radauskas with the "art for art's sake" aesthetic programme of Theophile Gautier, who is titled as presage of French aestheticism. Direction of poetical thinking defined by T. Gautier, Shephane Mallarme, Paul Valery, i.e. creation of aesthetically affecting image by words is close to the poet. H. Radauskas' poetry is an art of references, allusions, linguistic and metaphoric parallels, where word loses touch with its initial meaning, in order to acquire new aesthetic quality in the process of creation, it is not language only, but also a play, which itself shows that the play lies in language; play for H. Radauskas is important in terms of both creative process and poet's world-view. Element of play (carnivals, refined jests, replacement of reality with art substitutes) lying in poetry testify aspiration for created reality. Cultural experience provides possibilities for transformation. Projects of the other reality is revealed, the contour of reality is doubled and tripled in the poetry through stylistic metonymy, visual metaphors, linguistic transpositions. According to the ontological concept of play disclosed by E. Finko, the essence of H. Radauskas' creation is revealed through play.