Paskutinė lyrikos knyga - apie meilę

LTStraipsnis yra Sigito Gedos eilėraščių knygos „Siuita Virginijai“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009) recenzija. Knyga išleista praėjus metams po poeto mirties. Paties parengta, paties leidyklai įteikta, dar žvilgtelta ir į redaktoriaus Valentino Sventicko pastabas. Ir dailininkas Mikalojus Povilas Vilutis – paties pasirinktas ir į pasirinkimą atsiliepęs. Nedidelė knyga, bet iš tiesų sumuojanti, suvedanti, supinanti asmeninės ir literatūrinės patirties siūlus. Knygos pavadinimu jungiama muzikinė intencija ir moters vardas. Visgi nebūtų teisinga vardą suabsoliutinti; jis tėra ženklas, kuriuo pažymėti intensyvūs dvasiniai išgyvenimai. Tokie intensyvūs, kad pro balsą prasimuša tarsi kitas balsas, kažkas, kas kalba kalbančiu. Siuita – lyg paties poeto atspėtas žanras – seka, tęsinys, bet ir prieštarų pynė, ciklas, gyvatė, įsikandusi savo uodegą. Ratas, iš kurio neišeisi; ratas, kuris užsibaigia prasidėdamas. Siuita – ciklinis muzikos kūrinys, audžiamas iš dažniausiai kontrastuojančių dalių. Meilės lyrika, kraujo gyslomis prisijungianti prie gyvybingos tradicijos – šventraščių, seniausių tekstų. Nuogo kūno, bet ir atsivėrusios sielos kalba. Atviros erotikos, bet ir maldos būsenos. Žiaurumo ir didžiausio šventumo lydinys. Nesunku ištarti – tokios meilės lyrikos, tokio stipraus, aistringo kūniškumo, tokio ritminio sintaksės pulsavimo kaip cikle „Moters kūnas vonioj už užuolaidos“ dabartinėje pasaulio poezijoj vargu ar apskritai sutiktume. Paskutinė Sigito Gedos lyrikos knyga tikrai yra jo kūrybos vainikas.

ENThe article is a review of the book of poems by Sigitas Geda entitled “Siuita Virginijai” [Suite for Virginija] (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009). The book was published a year after the poet’s death. He himself prepared the book and delivered it to the publishing office, and also cast a glance at the remarks of editor Valentinas Sventickas. He himself also chose painter Mikalojus Povilas Vilutis. The book, though small, summarises, draws together and weaves threads of personal and literary experience. The book’s title links a musical intention and a woman’s name. It is wrong, however, to absolutise the name; it is just a sign indicating intense spiritual experiences. They are so intense it seems that another voice breaks through the voice. The suite – a genre purportedly guessed by the poet himself – is a sequence, continuation, yet a string, a cycle of contradictions and a snake biting its tail. This is a circle that you are unable to leave, a circle that ends at the beginning. The suite is a cyclic piece of music woven from usually contrasting parts. This is love lyrics whose blood vessels are linked to a living tradition – scriptures and the oldest texts. This is speech of both a naked body and an opening soul. This is states of both explicit erotica and a prayer. This is a fusion of cruelty and the greatest holiness. It is easy to say: the love lyrics, the strong and passionate carnality, and the rhythmic pulsation of syntax used in the cycle “Moters kūnas vonioj už užuolaidos” [A Woman’s Body in a Bath behind a Curtain] would hardly be encountered in contemporary world poetry in general. Sigitas Geda’s last book of lyrics is certainly the best of his literary works.