Uždusinti žodžiai : sovietinė cenzūra pokario Lietuvoje

LTStraipsnyje gilinamasi į grožinės, mokslinės literatūros, kraštotyrinių leidinių niokojimo peripetijas 1944-1962 m., ieškoma išorinių priežasčių bei vidinių motyvų, kodėl cenzūrinė prievarta galėjo būti primetama ir net bandoma ją pateisinti. Antrosios sovietų okupacijos pradžioje Lietuvoje viešai veikė kelių pavidalų spaudos cenzūra, kuri varžė kone visas viešojo kultūrinio gyvenimo sritis. Cenzūra buvo patikima, bet ne visagalė totalitarinės sistemos atrama. Spaudos stebėjimo ir kontrolės funkcijoms vadovavo aukščiausios sąjunginės ir vietinės institucijos, kurioms pakluso kūrybinės sąjungos, leidyklos, spaustuvės. Kai kurie sovietiniais tapę rašytojai, darydami karjerą, ėmė kenkti vienas kitam. Neturėdama plataus išsilavinimo specialistų, cenzūra rankiojo kompromituojančius faktus savo šališkiems sprendimams. Didžiuosius ideologinius skandalus ir priešų paieškas eskalavo neseniai atsakingus postus pasidaliję naujosios valdžios patikėtiniai. Sulaikyti žymaus rašytojo kūrinį buvo ne taip paprasta: reikėjo neigiamų recenzijų, skundų, slaptų atsiliepimų, ir tokios paklausos vykdytojų atsirado. Cenzūra naikino parašytas ar išverstas represuotų asmenų ir daugumos išeivijos autorių knygas, dangstėsi kitų asmenų bei įstaigų kaukėmis, maskuodamasi patariamuoju balsu ir valstybės paslapčių saugojimu, bendravo su saugumu, įžūliai kišosi į ideologinius vertinimus ir sankcionavo nepalankią jų baigtį. Ankstyvųjų pokario knygų istorijos patvirtina direktyvinę naikinamąją 1950 ir 1953 m. Glavlito sąrašų paskirtį. Vėliau cenzūra reiškėsi atviriau, bet jos veikimo būdai nepasikeitė.Reikšminiai žodžiai: Bibliografija; Cenzūra; Literatūra; Pokaris; Represijos; Socialistinis realizmas; Sovietinis laikotarpis; Stalinizmas; Bibliography; Censorship; Literature; Post-war; Repressions; Socialist realism; Soviet epoch; Stalinism.

ENThe article analyses the issues of destroying fiction, scientific literature, and region exploration publications in 1944–1962, external and internal motifs are looked for, why the censorial constraint might have been imposed and even have been sought to justify. In the beginning of the second Soviet occupation in Lithuania several types of public press censorship was active, which constrained almost all spheres of public cultural life. Censorship was a reliable, yet not the absolute support to the totalitarian system. The functions of press monitoring and control were supervised by union and local supreme institutions, which governed creative unions, publishing houses and printing offices. Some writers, after turning Soviet, started to sabotage the others for the sake of their own careers. Lacking specialists with all-round education the censorship collected discreditable facts for its discriminatory decisions. Biggest ideological scandals and searches of enemies were escalated by fiduciaries of the new authority recently appointed to positions with responsibility. It was not easy to withhold a work of a famous writer: negative reviews, complaints and secret comments were needed, and the performers of that demand could be easily found. The censorship destroyed written or translated books of repressed persons and of most of the exodus authors, masked itself under other persons and undertakings, under advisory power and the act of preservation of state secrets, communicated with NKVD, intruded into ideological evaluation and authorised its unfavourable termination. The history of early post-war books confirm the directive destroying purpose of “Glavlit” of 1950 and 1953. Later censorship was suggested in a more open nature but its methods of action remained the same.