Kaltas ar nekaltas?

LTRecenzijoje aptariama Vytauto Martinkaus knyga „Žemaičio garlėkys“. Recenzentas daugiausia dėmesio skiria pagrindiniam herojui Aleksandrui. Pažymima, kad vertinga knygoje tai, jog pagrindinis herojus istoriniame romane ne idealizuojamas, bet atskleidžiamas kaip ypatingas žmogus, kurio kaltę sverti carinėje Rusijoje jautėsi galįs kiekvienas valdininkas. Teigiama, kad pagrindinio veikėjo gyvenimas yra labai autentiškas, verčiantis patikėti, jog kiekvienas skaitytojas gali būti Aleksandro prototipas. Pažymima, kad Aleksandro charakteris konfliktiškas dėl individo ir visuomenės santykių, jis visiškai nesirūpina tuo, ką apie jį pagalvos valdžia, kaimynai ar priešai, kurių jis turėjo tikrai daug. Jam svetimas gyvenimą dokumentinių faktų rinkiniu siekiantis paversti caro valdininkų požiūris į žmogų. Savo panteistiniu tikėjimu Aleksandras teigia, kad vienintelė objektyvi tikrovė - tai gamta. Atkeipiamas dėmesys, kad Aleksandras atmeta daugybę autoritetų- krikščionišką teologiją, caro įstatymus, liaudies prietarus - ir teigia, kad kiekvienas žmogus turi savo tiesą ir nuovoką apie teisingumą. Recenzentas pabrėžia, kad pagrindinis veikėjas netiki, jog istorija turi griežtą struktūrą ir logiką. Jam rūpi ne klastoti, kaip darė caro pavaldiniai, didžiąją istoriją, bet turėti savą jos versiją, mąstyti apie savo Tėvynės likimą. Tačiau iš to, kad Aleksandras neišsako aiškios tiesos apie tai, kokį kelią Lietuva turėtų rinktis, recenzentas daro išvadą, kad „Žemaičio garlėkys" yra ne patriotinis romanas, o „polėkio ir skrydžio knyga“.

ENThe review discusses the book “Žemaičio garlėkys” [A Samogitian Aircraft] by Vytautas Martinkus. The reviewer focuses on the protagonist, Aleksandras. The historical novel is valuable in the fact that the protagonist is not idealised but rather revealed as a peculiar man whom every official felt being able to judge in Tsar Russia. The life of the protagonist is very authentic and makes believe that every reader can be the prototype of Aleksandras. The character of Aleksandras is conflicting due to the relationship between an individual and society; he does not care at all about what the authorities, neighbours or enemies, whom he really has many, will think about him. He finds the attitude of Tsarist officials towards a man, seeking to turn the life into a collection of documentary facts, alien to him. By his pantheistical faith Aleksandras claims that the only objective reality is nature. The reviewer notes that Aleksandras rejects many authorities: Christian theology, Tsar’s laws, folk beliefs, and argues that every individual has his own truth and perception of justice. The protagonist does not believe that history has a strict structure and logic. He is concerned not with faking history, like Tsar’s subordinates used to do, but with having his own version of it and thinking about the fate of his Homeland. However, referring to the fact that Aleksandras does not express an explicit truth about the road that Lithuania should follow, the reviewer draws a conclusion that “Žemaičio garlėkys” is not a patriotic novel but rather “a book of flight”.