Grožėjimasis pasauliu pro lapus

LTStraipsnis yra Nijolės Daujotytės knygos „Pro lapus“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009) recenzija. Gamtiška – toks pirmas epitetas šauna į galvą mąstant apie Nijolės Daujotytės poeziją. Dvi knygos, panašios ir viršeliais, ir savitu, lakonišku kalbėjimu. Net autorės nuotraukomis – abiejuose ji augalijos fone. Gamtiška ne tik dėl to, kad gausi gamtos įvaizdžių ir motyvų. Tai organiška, panteistiškos pasaulėjautos, iš tradicinės lietuvių lyrikos šaknų išauganti poezija, grįžtanti prie gamtos pajautų, peizažo kontempliacijos. Stebinanti šviesiu, pozityviu, gaiviu lyg rasos lašas knygos viršelyje kalbėjimu. Nors šioje knygoje yra ir tamsių atspalvių, krintančių rudens lapų šnarėjimo, vis dėlto tai labiau vasariška, šviesi knyga. O ir ruduo joje spalvingesnis, jaukesnis, panašesnis į „bobų vasarą“, derliaus ir švelnios melancholijos metą, nei į stingdantį, nevilties kupiną lapkritį, dažną pastaraisiais metais pasirodančiose poezijos knygose. Vienas krintančių į akis autorės poetinio kalbėjimo bruožų – paprastumas. Minimalistinė, rytietiškomis tradicijomis sekanti forma (gamtos vaizdo kontempliavimas), neperkrauta netikėtų įvaizdžių, sudėtingų metaforų ar intertekstinių užuominų. Autorei ne visada pavyksta susidoroti su kalbos iššūkiu, kartais nukrypstama prie dienoraštinio kalbėjimo, padauginama abstrakcijų, tekstams pritrūksta netikėtos, apibendrinančios pabaigos, ryškesnių, sukrečiančių akcentų.

ENThe article is a review of the book by Nijolė Daujotytė entitled “Pro lapus” [Through the Leaves] (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009). “Natural” is the first epithet that comes into your mind when thinking about Nijolė Daujotytė’s poetry. The two books are similar in both covers and distinctive laconic speech. Even photographs of the author are similar – on the both covers she is pictured against the background of vegetation. Daujotytė’s poetry is natural not only because images and motifs of nature are abundant in it, but also because this is organic poetry with pantheistic emotional attitude, growing from the roots of Lithuanian traditional lyrics and going back to sensations of nature and the contemplation of landscape. Its speech is amazingly light, positive and refreshing like a dewdrop on the book cover. Although this book also contains dark shades and the rustle of falling autumn leaves, it is rather a summer, light book. And the autumn in it is more colourful, cosier and similar to Indian summer, the time of harvest and gentle melancholy, rather than to cold and desperate November frequently depicted in books of poetry which have been published in recent years. Simplicity is one of conspicuous features of the author’s poetic speech. Minimalist form following oriental traditions (contemplation of landscape) does not have too many unexpected images, complicated metaphors or intertextual references. The author does not always manage to meet the challenge of speech and at times deviates by using diary speech, overuses abstractions and her texts lack an unexpected and summarising end, brighter and shocking highlights.