Tiktai kritikas

LTRecenzijoje aptariama Valentino Sventicko knyga „Kritiko pastraipos“ (2009), kurioje yra 50 recenzijų, parašytų per kone du dešimtmečius- nuo 1991 metų. Recenzentė teigia, kad V. Sventickas kaip kritikas nedemonstruoja savo teisuoliškumo, nepamokslauja, yra geranoriškas analizuojamų autorių atžvilgiu. Tačiau jo recenzijose esama ir analitinio prado. Atkeipiamas dėmesys, kad V. Sventickui svetima snobiškai manipuliuoti diskursais ir teorijomis,vaidinti formalistinį mokslingumą, savitiksliškai demonstruojant teorijų išmanymą, o jo labiausiai praktikuojama recenzijų rašymo maniera – pirma apžvelgti visą kokio nors autoriaus kūrinį ar net visą kūrybą, parodant to autoriaus išskirtinumą, o paskui pereiti prie detalių. Pažymimas sisteminis V. Sventicko lietuvių lyrikos išmanymas, iš recenzijų rinkinio besiklostanti savotiška lietuvių posovietinės lyrikos istorija, atskleidžiama pilietinė pozicija, kai poezijos fone visada regimi svarbūs sociumo reiškiniai. Autorė teigia, kad V. Sventickui nepatinka abstraktybės, manierizmai, gražbyliavimai, nestruktūruoti rinkiniai, o jo paties recenzijos modelis yra dalykiškas ir konkretus, drauge – jautrus ir vertybiškas. Pažymima, kad visi V. Sventicko rašiniai suskirstyti skyriais, punktais, skyriai įvardyti tezėmis, o tai rodo, kad kritikas gerbia logiką ir minties aiškumą, o tai, recenzentės nuomone, dabartinėje miglotų impresijų ir sauso mokslingumo literatūrologijoje yra reta. Baigdama knygos apžvalgą recenzentė pažymi, kad dar viena neabejotina V. Sventicko kaip literatūros kritiko teigiamybė – „linksmumo genas“.

ENThe review discusses the book “Kritiko pastraipos” [Critic’s Paragraphs] by Valentinas Sventickas (2009), which contains 50 reviews written over almost two decades from 1991. The reviewer claims that Sventickas as a critic does not demonstrate his self-righteousness or lecture and is good-natured about his analysed authors. Nevertheless, his reviews contain an analytical element. It should be noted that Sventickas does not resort to snobbish manipulation of discourses and theories or imitate formalist erudition by self-righteously demonstrating the knowledge of theories. His favourite manner of writing reviews is to primarily overview the entire work or even all works of some author, showing his exceptionality, and subsequently go to details. The reviewer notes systematic knowledge of Lithuanian lyrics by Sventickas, a peculiar history of Lithuanian post-Soviet lyrics developing from the collection of reviews, and reveals civil position when important phenomena of social environment are always seen in the background of poetry. She states that Sventickas does not like abstraction, mannerism, spiel, non-structured collections, and the model of his own review is matter-of-fact and concrete and at the same time sensitive and value-laden. All writings of Sventickas are arranged in sections and points, and sections have their theses, which shows that the critic respects logic and the clarity of thought which, according to the reviewer, is a rarity in the present literary science of vague impressions and dry erudition. Finally, the reviewer notes that another definite strength of Sventickas as a literary critic is the “gene of cheerfulness”.