"Paskutinės ekspozicijos" repeticija

LTStraipsnis yra Dovilės Zelčiūtės knygos „Klaidinantys judesiai“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009) recenzija. Dovilė Zelčiūtė – viena ryškiausių moteriškos kūrybos atstovių. Recenzuojamoji knyga yra aštuntoji šios autorės poezijos knyga. Ji panaši į rinktinę, sudaryta iš trijų skyrių, jungiančių gana skirtingus tekstus. Ypač išsiskiria antrasis simbolišku pavadinimu „ribuliai“. Pirmajame „mes tiktai repetuojame“ – poetei charakteringi ilgoki tekstai, patraukiantys savita ritmika, tvirta sąranga ir dažniausiai nuo pradžios iki pat pabaigos išlaikoma įtampa, antrajame prabylama rytietišku minimalizmu, o trečiasis rašomas „šakele ant smėlio“ (sudarytas beveik vien iš dedikacijų) – stilistiškai tarsi abiejų ankstesniųjų jungtis. Ir šiek tik panašus į savotišką poetinį testamentą. Vertinant skyrius, pirmojo tekstai stipriausi. Antrajame minimalizmas patraukia subtilia ironija, tačiau toli gražu ne visuomet išgrynintas tiek, kad nebeliktų nė menkiausio banalumo priemaišų. O trečiajame pasitaiko vienas kitas eilėraštis, kuriam daug jaukiau būtų dienoraštyje negu knygoje. D. Zelčiūtė, lyrine heroje pasirinkusi savo amžiaus, t. y. penkiasdešimtmetę, moterį, kuria autentiškus tekstus, kurie patraukia savita ritmika bei tvirta sąranga, neretai juos įelektrindama nuo pirmos iki pat paskutinės eilutės beveik iki aukštosios įtampos. Moteriškumas čia – ne tik lyties tapatumą, bet ir estetinę orientaciją žyminti kategorija.

ENThe article is a review of the book by Dovilė Zelčiūtė “Klaidinantys judesiai” [Deceptive Movements] (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009). Dovilė Zelčiūtė is one of the brightest representatives of women’s creative writing. The book concerned is this author’s eighth book of poetry. It is similar to a selection and consists of three chapters combining rather different texts. Chapter two symbolically entitled “Ribuliai” [Ripple] stands out particularly. Chapter one “Mes tiktai repetuojame” [We Are Just Rehearsing] contains longish texts that are typical of the poet, whose distinctive rhythmics, rigid structure and tension that is usually maintained from beginning to end attract the reader. Chapter two speaks with oriental minimalism. Chapter three is written with “Šakele ant smėlio” [A Twig on the Sand] (comprises almost only dedications) – it is like a stylistic link between the two previous chapters. It is also slightly similar to a peculiar poetic will. Texts in chapter one are the strongest. In chapter two, subtle irony of minimalism attracts the reader; however, minimalism is not always purified to the extent that none of impurities of banality remain. Chapter three contains some poems that would feel far more comfortable in a diary than in the book. Having chosen a woman of her age, i.e. a fifty-year-old woman, to be a lyric heroine, D. Zelčiūtė composes authentic texts, whose peculiar rhythmics and rigid structure attract the reader, often electrifying them from the first to the very last line almost to high tension. Femininity here is a category marking not only sexual identity, but also aesthetic orientation.