Apie naivųjį argonautą

LTRecenzija aptaria D. Petrošiaus eilėraščių rinkinį „Aoristas". Pažymima, kad daugelyje eilėraščių brėžiami lyrinio subjekto vaikystės nutikimų punktyrai, berniukiškų žygių epizodai tampa stambiaformėmis odisėjomis, kuriose smulkmeniškai atskleidžiama pirmųjų žiaurumo pamokų patirtis, eilėraščiuose nemaža kasdienių darbų epizodų, primenančių parulskiško lyrinio subjekto apeigas daržo, laukų erdvėse. Teigiama, kad lyriniam subjektui dabartis yra įvairiausių praeities detalių suma, regima ir suskaičiuojama žvelgiant iš pačių įvairiausių laiko pozicijų. Atkreipęs dėmesį į tai, kad daugelyje D. Petrošiaus eilėraščių erdvės matmuo įprastas, autorius pažymi, kad to negalima pasakyti apie komplikuotą laiko matmenį, kai atrodo, kad pradžios ir pabaigos taškų neturinti jo linija poezijos kūrinio erdvėje gana lengvai prasilenkia su įprastais logikos dėsniais, net savitai spekuliuojant laiku. Atreipiamas dėmesys į paskutinės eilutės svarbą, teigiant, kad esama įspūdžio, jog būtent nuo jų pradedamas rašyti poezijos kūrinys. Pažymima, kad D. Petrošius savo poezijoje nevengia aiškių kinematografijos nuorodų, paratekstų, peržiūrėtų kino filmų įspūdžiai vykusiai susilieja su rašoma poezija. Konstatuojama, kad D. Petrošiaus eilėraščių rinkinio puslapiuose nesunku išgirsti tyliai besikartojančią, bet vis įtaigesnę gyvenimo apoteozę - suvokimą, kad laimė yra būti, nes nėra prasmės nebūti, laimės priėmimą su visais aplinkui ištinkančiais paradoksais ir sau užduodamomis mįslėmis.

ENThe review discusses D. Petrošius’ cycle of poems “Aoristas”. The majority of poems depict a dotted line of the childhood of the lyrical subject, and episodes of boyish marches gain forms of grand odysseys, which reveal the experience of first lessons of violence. The poems contain a number of episodes of everyday life. The lyrical subject perceives the present as a complex of various details of the past observed and calculated from various positions in time. Attention is drawn to the fact that the dimension of space is ordinary in many of D. Petrošius’ poems. The author notes that this cannot be said about the dimension of time. It seems that his poems do not have the beginning and end points. Attention is drawn to the significance of the last line claiming that there is an impression that this is the beginning line of a poem. In his poetry, D. Petrošius does not avoid clear cinematography references, para-texts, and impressions of movies he has seen intermingle with the poetry he creates. It is not hard to hear an apotheosis of life in his poetry – the perception that happiness is being, since there is no sense in not being, the acceptance of happiness with all its paradoxes.