LTStraipsnyje apmąstomas Druskininkų vaidmuo M. K. Čiurlionio gyvenime ir kūryboje. Darbe parodoma, jog kurortinis miestas išsiskyrė gamtiniu ir intelektiniu klimatu, pasižymėjo savotiškai sodresne tautine aura. Nepaisydami politinio spaudimo, posukiliminių represijų ir depresijų, Druskininkai plėtėsi civilizacijos požiūriu. Čia gyvenančiai jaunųjų kartai, neabejingai tautiškumui, laikytis protėvių žemės buvo visiškai natūralus dalykas, nereikalingas nuolatinio argumentavimo, kasdienio savo laimės paaukojimo. Toks patriotizmas sėmėsi stiprybės iš gyvos vietovės pajautos ir tuo jausmu grindė sąmoningą siekimą išlaikyti bei plėtoti kultūrinį savitumą. Čiurlionio druskininkiškumą arba druskininkocentrizmą patvirtina kompozitoriaus ir dailininko laiškai, kurie paženklinti Druskininkų ilgesio. Druskininkus jis vadino sodžiumi, teiraudavosi ne tik apie šeimos narius, bet ir apie kaimynus bei kitas vietos asmenybes. Čiurlionio Lietuvos centras – Druskininkai. Jo visata – aplink Druskininkus. Šis „druskininkiškumas“ susijęs su europiškumu. Druskininkai buvo labai europiška vietovė. Druskininkai suteikė Čiurlioniui galimybę įsigilinti į didįjį pasaulį, bet jis ja nepasinaudojo arba pasinaudojo savaip. Lietuvių menininko didybė ir gyvenimo dramatizmas keistai santykiauja su laikysena žmogaus, ištikimo sau ir artimiausiai savo namų aplinkai, ne tik idealizuotai vaikystei, bet ir vietoms bei žmonėms, tarp kurių jis augo ir gyveno. Būtent ištikimybėje namams glūdi jo genialumo paslaptis.
ENThe article contemplates on the role of Druskininkai in M. K. Čiurlionis’s life and art. The thesis shows that the resort was characteristic of nature’s and intellectual climate, and had a specifically rich national aura. Despite political pressure, post-uprising repressions and depressions, Druskininkai developed in the view of civilisation. The local young generation, who was not indifferent to nationality, considered it absolutely natural to maintain the land of ancestors, and this fact did not require constant argumentation, or everyday sacrifice of own happiness. Such patriotism was enhanced by live sense of the site and this sense based the conscious aspiration to maintain and develop cultural individuality. Čiurlionis’s focus or concentration to Druskininkai was proved by letters of the composer and painter, which were full of nostalgia to Druskininkai. He called Druskininkai the village, also was interested not only in his family, but also in the neighbours and other local personalities. For Čiurlionis Druskininkai was the centre of Lithuania. His universe span around it. Such love of Druskininkai is related to the European nature. Druskininkai was a very European location. It gave Čiurlionis an opportunity to get to know the big world, but he didn’t use it or used it in his own way. The greatness of the Lithuanian artist and dramatics of his life has a peculiar ratio to the attitude of the person, who remained true to himself and his closest environment, not only to the idealised childhood, but also to places and people among whom he grew up and lived. It is the loyalty to home that is the secret of his genial abilities.