Lietuvos katalikų pilietinio aktyvumo pavyzdžiai ir ribos XX amžiuje

LTXX a. istorinė patirtis liudija, jog demokratinio mąstymo bei veikimo brandai Lietuvoje buvo palankesni ne trumpi politinės laisvės laikotarpiai, bet tie dešimtmečiai, per kuriuos visuomenė susidūrė su nedemokratinių politinio valdymo formų iššūkiais. Tai buvo ketvirtas-penktas dešimtmečiai (1930-1953 m.: autoritarinio tautininkų režimo stiprėjimas ir krizė, sovietų ir nacių agresija, partizanų karas) ir aštuntas-devintas dešimtmečiai (1968-1990 m.: viešo pilietinio pasipriešinimo stiprėjimas ir Sąjūdis). Straipsnyje analizuojamas antrasis periodas, tačiau aptariami ir ankstesniojo bendri pilietinio sąmoningumo raidos kontūrai. Sąjūdžio išvakarėse Lietuvos visuomenė buvo labai fragmentuota. Jos pagrindą sudarė pilietiškai ir politiškai pasyvių žmonių masė. Jos gilumoje, daugiausia Bažnyčios prieglobstyje, labai pamažu telkėsi ir grūdinosi pilietinio veikimo židiniai, apsupti jau gana plačios, tačiau dar silpnai artikuliuotos neformalios erdvės, kuri daugiausia apėmė akademinio jaunimo ir inteligentijos sluoksnius. Istorijos paradoksą galbūt galima įžvelgti tame, kad tokia struktūrinėms permainoms dar nepasirengusi visuomenė sugebėjo išsivaduoti iš sovietų valdžios nelaisvės. Tereikėjo režimui kiek išplėsti viešumo ribas, ir iki tol negausaus pilietinio pasipriešinimo sluoksnio ginti laisvės ir demokratijos idealai iš pradžių aktyvavo neformaliąją terpę, o vėliau užvaldė platesnius visuomenės sluoksnius (ar buvo jų įvaldyti), sukeldami masinį socialinį sąjūdį, nugramzdinusį nebūtin komunistų politinį režimą, bet ne jo paliktą visuomenės būklę.Reikšminiai žodžiai: Katalikų Bažnyčia; Lietuvos SSR; Pilietinis aktyvumas; Religinis pogrindis; Slapta religinė spauda; Sovietų okupacija; Civic activity; Religious underground; Secret religious press; The Catholic Church; The Lithuanian SSR; The Soviet occupation.

ENThe historical experience of the 20th century indicates that democratic thought and mature activities in Lithuania flourished in the decades when society confronted challenges caused by forms of non-democratic political governance. These were the 4th–5th decades (1930–1953: strengthening and crisis of nationalists of the authoritarian regime, soviet and Nazi aggression, partisan war) and the 8th–9th decades (1968–1990: strengthening of public civil resistance and Sąjudis). The article analyses the second period, however, it also discusses general aspects of the development of the earlier civil consciousness. On the eve of the liberation movement, Lithuanian society was fragmented to a large extent. The majority of its members were passive in terms of citizenship and politics. In its depth, usually under the cover of the Church, civil groups were gradually uniting. They were surrounded by rather wide yet weakly articulated informal atmosphere consisting of academic youth and intelligentsia. The historical paradox can be seen in the way this society, which had been unprepared for structural changes, managed to free itself from the Soviet power. With the regime having slightly enhanced the limits of publicity, the layer of civil resistance firstly activated the informal environment, and later occupied wider social layers creating a mass social movement, which later destroyed the communist political regime in the region.