Alfonsas Nyka-Nilūnas ir modernizmas

LTModernistinę lietuvių literatūrą iš esmės sukuria išeivija – A. Nyka-Niliūnas, A. Škėma, A. Mackus, H. Radauskas ir kt. Niliūnas modernizmo paradigmą realizavo našiausiai ir turiningiausiai. Straipsnyje siekiama išryškinti modernizmo (kartu ir Niliūno poezijos) vidinį turinį, lyginant jį su klasikiniu literatūros modeliu ir postmodernizmo poetika. Autorių domina Niliūno poetinio pasaulio ontologinė struktūra ir jos santykis su tuo, ką Barthes'as vadina klasikinės literatūros mitu. Niliūno poezija kuria mitą apie žmogaus situaciją pasaulyje, jo pastangą išlaikyti buvimo „čia“ prasmę absurdo ir nebūties akivaizdoje. Kiekvienas Niliūno eilėraštis modeliuoja tragediją; modernistinė literatūra perima tragedijos schemą nes ji pati yra pažymėta tragiško (mirties, netikėjimo, iliuzijų žlugimo) ženklo. Mirtis yra žmogaus gyvenimo tiesa; žmogaus išbandymas modernistinėje literatūroje ir yra pakelti šią tiesą desakralizuotame pasaulyje. Modernizme pasaulis savaip nuvertėjo, bet jo vertė susikoncentravo į žmogų, kuris išliko didingas – pirmiausia meno dėka. Postmodernizmas desakralizuoja patį meną, neieško vertybių nei pasaulyje, nei savyje. Postmoderniame būvyje netenka reikšmės tėvynės, gimtinės sąvoka (skaudžiai svarbi Niliūnui). Modernistinė literatūra, ypač Niliūno poezija, tęsė romantizmo tradiciją meną sakralizuodama ir netgi ontologizuodama: menas –vienintelis išsigelbėjimo ir išlikimo būdas. Postmodernizmo estetikos platesnis suvokimas atskleidžia, kaip giliai modernizme yra įsišaknijęs Niliūnas, kaip aistringai jis angažuojasi, išreikšdamas jo turinį, estetiką bei poetiką.Reikšminiai žodžiai: Alfonsas Nyka-Niliūnas; Modernizmas; Modernizmas, poezija, struktūralizmas; Postmodernizmas; A. Nyka-Niliūnas; Modernism; Modernism, poetry, strukturalism; Postmodernism.

ENModernistic Lithuanian literature was created mainly by emigrants – A. Nyka–Niliūnas, A. Škėma, A. Mackus, H. Radauskas and others. Niliūnas has implemented the paradigm of Modernism in the most efficient and purposeful way. The article seeks to highlight the inner contents of Modernism (including Niliūnas’s poetry) by comparing it to the model of classic literature and the poetry of Postmodernism. The author is interested in ontological structure of Niliūnas’s poetic world and its ratio to what Barthes calls myth of the classical literature. The poetry of Niliūnas creates a myth of human situation in the world, his effort to retain the meaning of being “here” in the context of absurd and negation. Each poem of Niliūnas models tragedy, modernistic literature copies the scheme of tragedy, as itself is marked by a tragic sign (death, disbelief, shattering of illusions). Death is the truth of human life; in modernistic literature the challenge to an individual is to bear this truth in desacralised world. Modernism downgrades the world and focuses on the person, who remained sublime thanks to arts. Postmodernism desacralises the art itself, does not look for values neither in the world, nor in itself. In postmodernistic state the concept of homeland, motherland loses its meaning (which was so important to Niliūnas). Modernistic literature, especially the poetry of Niliūnas, carried on with the tradition of the Romanticism to sacralise art or even to ontologise: the art is the only way to survive. The more comprehensive understanding of aesthetics in Postmodernism reveals how deep Niliūnas is immersed in Modernism, shows the manner of his passionate engagement in the expression of its contents, aesthetics and poetics.