Post-conflict reconstruction: rebuilding Afghanistan is that post-conflict reconstruction?
LTPo Šaltojo karo didžioji dalis karinių konfliktų yra pilietiniai karai, o konfliktų tarp valstybių sumažėjo. Dauguma šio laikotarpio tarptautinių karinių intervencijų, inicijuotų Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) siekiant sureguliuoti konfliktus, pasiekė numatytus karinius tikslus, tačiau galiausiai susidūrė su problemomis, kurias paprastai turi spręsti civilinės administravimo struktūros. Kadangi daugeliu atveju operacijų vietose trūko tinkamos valstybinės administracijos sistemos, tarptautinėms karinėms pajėgoms teko pokonfliktinio atstatymo ir valstybės kūrimo uždaviniai. Tačiau taip pat būtina pastebėti, kad šių uždavinių įgyvendinimo sėkmė neretai kelia abejonių. Šiandien panašių abejonių kelia Afganistano atstatymo misija: nesiliauja išpuoliai prieš Afganistano valstybinės valdžios institucijas, saugumo pajėgas, vietos gyventojus, nemažos krašto teritorijos tebėra nekontroliuojamos, klesti prekyba narkotikais, korupcija, vis dar nepažabotos Talibano pajėgos. Kas gi vyksta? Kodėl taip sunku įgyvendinti pokonfliktinio atstatymo tikslus? Kodėl sėkminga pradinė karinė operacija dabar įstrigo? Ką reikėtų daryti, kad užsibrėžti tikslai būtų pasiekti? Ar jie apskritai gali būti pasiekti? Šiame straipsnyje ieškoma atsakymų į kai kuriuos šių klausimų. Siekiama išanalizuoti pokonfliktinio atstatymo prigimtį, pagrindinius šio proceso elementus bei veikėjus. Kaip realizuojama pokonfliktinio atstatymo misijos saugumo dimensija? Ar tai, kas vyksta Afganistane, apskritai galime vadinti pokonfliktiniu atstatymu?.
ENAfter the Cold War, the major share of military conflicts was civil wars, whereas the number of international conflicts has decreased. The majority of the international military interventions of the period were initiated by the United Nations Organisation seeking to resolve conflicts. These interventions helped achieve the defined results, however, they, eventually, faced problems which should be solved by civil administration structures. Whereas in many cases of military operations proper systems of state administration were absent, international military forces had to deal with such tasks as post-conflict and state restoration. However, it should be also noted that the successful accomplishment of these tasks often seems doubtful. Today, similar doubts are expressed with regard to the Afghanistan restoration mission: attacks against state authorities, security forces and local residents of Afghanistan continue. A great part of the territory is still out of control. Traffic in drugs and corruption are further prospering, and the Taliban forces are still operating. What is happening? Why is it so difficult to implement the tasks of the post-conflict restoration? Why has the initially successful military operation stuck? What should be done in order to achieve the defined goals? Are these goals achievable at all? This article seeks answers to some of these questions. It aims to analyse the nature of post-conflict restoration, the key elements and actors of this process. How the security dimension of post-conflict restoration is realised? Can the current situation in Afghanistan be referred to as the post-conflict restoration at all?.
