Монументальный Вильнюс

LTStraipsnyje tyrinėjami paminklai kaip nacionalinio identiteto reprezentantai. Aptariamos Valdovų Rūmų statymo peripetijos, istoriniai paminklai Gediminui ir Mindaugui, J. Žemaičiui – Vytautui, Trijų Kryžių kalnas, paminklas Genocido aukoms, paminklai rašytojams ir visuomenės veikėjams. Plačiau sustojama ties sovietinio režimo paminklų likimo problema. Teigiama, kad po Nepriklausomybės atkūrimo klausimas apie sovietinio režimo lyderių paminklus nekilo: visuomenėje vyravo mintis, kad tuos paminklus reikia demontuoti. Didesnės diskusijos kilo, ką daryti su likusiomis tuščiomis Lukiškių ir Rotušės aikštėmis. Autorė mano, kad diskutuojama daugiausia buvo ne dėl aikščių simbolinių naudojimo aspektų, o dėl finansinių problemų. Straipsnyje pateikiama Vilniaus gyventojų apklausos analizė apie svarbiausias jiems miesto vietas. Konstatuojama, kad 65 procentai vilniečių tokia vieta laiko Gedimino prospektą, svarbiausiu miesto statiniu 70 procentų vilniečių laiko Gedimino pilį, o svarbiausiu paminklu 51 procentas žmonių laiko Gedimino prospektą, t.y. vietas, su kuriomis miestiečius sieja tam tikras emocinis ryšys. Autorė mano, kad ne visi sovietų laikotarpio veikėjai, palaikę sovietų režimą, buvo šalies kenkėjai. Todėl, autorės manymu, nebūtina likviduoti visų sovietmečiu pastatytų paminklų. Atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos sostinėje, kuri karų Europoje metu buvo religinio pakantumo pavyzdys, nėra paminklo Vytautui, kuris buvo vienas tolerantiškiausių savo epochos žmonių, tačiau yra paminklas rabinui Elijahu ben Šlomo Zalmanui, pagarsėjusiam konfesiniu nepakantumu.

ENThe article examines monuments in terms of representatives of national identity. The article discusses development behind construction of the Palace of the Grand Dukes, historic monuments to Gediminas and Mindaugas, J. Žemaitis – Vytautas, the Hill of the Three Crosses, monument to the victims of the genocide, as well as monuments to writers and public figures. The article dwells longer on the destiny of monuments of the Soviet regime. It argues that after the restoration of independence, there was no question as to the monuments to the leaders of the Soviet regime: as the public was convinced these monuments had to be disassembled. There were discussions as to the empty Lukiškės and Rotušė squares. The author believes that discussions focussed on financial issues rather than aspects of symbolic use. The article includes analysis of the survey on Vilnius residents concerning city areas of top importance. It finds that 65% of residents consider Gediminas avenue as top place, 70% consider Gediminas castle as most important building and 51% of respondents consider Gediminas avenue as top monument, i.e. the places with certain emotional connection to the inhabitants. The author believes that some actors in the Soviet era, although pro-soviet, were not harming the country; she therefore believes that some monuments of the Soviet era should not be demolished. Notably the Lithuanian capital city, which showed an example of tolerance at the time of war Europe displays no monument to Vytautas, one of most tolerant figures of his time, however there is a monument to the Rabbi Elijah ben Shlomo Zalman, known for his confessional intolerance.