Teisiniai imperatyvai vietos savivaldai Lietuvoje

LTSu vietos savivalda susiję teisiniai imperatyvai gali būti suvokiami dvejopai: 1) kaip vietos savivaldos (t.y. prie bendruomenės priartintos viešųjų reikalų tvarkymo formos) esmę apibūdinantys imperatyvai ir 2) kaip vietos savivaldos institucijų veiklai skirti imperatyvai. Aptarsiu tik pirmuosius - tuos, kurie tam tikras ribas brėžia centrinei valdžiai (visų pirma - įstatymų leidėjui); kurie apibūdina jos pareigas vietos savivaldoje detalesniu teisiniu reglamentavimu ir turi galima poveikį vietos savivaldos institucijoms. Formaliai fiksuojant tokio pobūdžio imperatyvus svarbiausias vaidmuo tenka dviem teisės aktams: Lietuvos Respublikos Konstitucijai (įskaitant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teisino suformuluotą jos aiškinimo doktriną) ir Europos vietos savivaldos chartijai - tarptautiniam dokumentui, įtvirtinančiam svarbiausius tarptautiniu (bent jau regioniniu) mastu pripažintus imperatyvus vietos savivaldos veikimui. Šį tarptautinės teisės aktą Seimas ratifikavo 1999 m. ir pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį: Chartija „yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis". Dar daugiau: remiantis Konstitucinio Teismo doktrina, jei mūsų įstatymai (netgi konstituciniai) numatytų kitokias normas nei Chartija, taikyti reikėtų ne atitinkamus Lietuvos Respublikos įstatymus, o Chartijos nuostatas [].