Eseistinis mąstymas (remiantis K. Navako, D. Kazragytės, V. Juknaitės ir V. Daunio tekstais)

LTEseistinis mąstymas, kaip ir esė žanras, įvairus ir daugialypis. Toje pačioje esė jis gali reikštis kaip nesiužetinis, fragmentiškas, asociatyvus, paradoksalus, filosofinis, sintetiškas, o visais atvejais – kaip subjektyvus ir refleksyvus. Esė glaudžiai susijusi su memuarine, epistoline literatūra bei žurnalistikos žanrais. Eseistinis mąstymas, kaip ir pats žanras, netelpa į griežtus rėmus, atvirkščiai, – juos laužo, peržengia ir kvestionuoja. Eseistas kalba aforizmais ir asociacijomis, neretai prieštaraujančiomis etiniam mąstymui, nevengia intymiam pašnekesiui būdingos stilistikos, lygiai kaip nevengia ir mokslinio stiliaus. Nepaisant esė formų ir stiliaus įvairovės, vienas svarbiausių eseistinio mąstymo principų ir skiriamųjų šio žanro požymių yra subjektyvumas. Jis arba nulemia esė stilių, arba yra glaudžiai susipynęs su kitais jo aspektais: intymumu, dienoraštiškumu, dokumentiškumu, filosofiškumu. Dokumentinį tikslumą vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis sugestijuoja visų šiam straipsniui pasirinktų knygų autoriai. Nepaliaujamai peržengdama kitų žanrų ribas esė išsiskiria mąstymo strategijų – ironizuojančio (K. Navakas), kritinio (D. Kazragytė, V. Juknaitė), filosofinio (V. Daunys) ir kt. – įvairove. Eseistinį mąstymą galima traktuoti kaip dvipusį – įvairių mokslo ir kultūros sričių eseizacijos procesą ir kaip pastarųjų sričių recepciją. Esė tekste susijungia keletas mąstymo būdų: išpažintinis, artimas dienoraščio, laiško žanrams, konstatuojamasis, būdingas dokumentikai, memuaristikai, metafizinis, susijęs su filosofija, ir vaizdinis beletristinis, būdingas grožinei literatūrai.Reikšminiai žodžiai: Kazragytė, D.; Esė; Rašytojai; Patirtis; Mąstymo strategijos; K. Navakas; D. Kazragytė; V. Juknaitė; V. Daunys; Essay; Contemplation; Writer; Expierence; Contemplation strategies.

ENEssayistic contemplation, just like the genre of essay, is diverse and many-sided. In the same essay it may be expressed as fragmentary, associative, paradoxical, philosophical, synthetical, and in all cases subjective and reflexive. Essay is closely related to memoir, epistolary literature and journalism genres. Essayistic contemplation, just like the genre itself, does not fit into a strict frame. On the contrary, it breaks, transcends and questions it. The essayist uses aphorisms and associations, which often conflict with ethical contemplation, stylistics typical of intimate conversations, as well as a scientific style. Despite a variety of essay forms and styles, one of the key essayistic principles and distinguishing features of this genre is subjectivity. It either determines the style of an essay or is closely related with its other aspects: intimacy, diary writing, documentation, and philosophy. Authors of all books selected for this article suggest documentary accuracy. Transcending the limits of other genres, essay is characterised by a variety of contemplation strategies – ironic (K. Navakas), critical (D. Kazragytė, V. Juknaitė), philosophical (V. Daunys), etc. Essayistic contemplation can be treated as two-sided – a process of essayisation of various scientific and cultural spheres and as reception of these spheres. The essayistic genre connects several ways of contemplation: confession-like, similar to diary or letter writing, declarative, characteristic of documentary and memoir writing, metaphysical, associated with philosophy, pictorial, characteristic of fiction.