"Faidonas": sielos nemirtingumo įrodymų struktūra ir prasmė

LDB
RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
Antraštė"Faidonas": sielos nemirtingumo įrodymų struktūra ir prasmė
Kita antraštė"Phaidon": structure and meaning of the proofs of immortality of soul
AutoriaiJankauskas, Skirmantas
LeidinyjeProblemos . 2005, t. 68, p. 63-81
PastabosLDB Open.
Reikšminiai žodžiai
LTPažinimas; Atsiminimas; Kasdienis mąstymas; Etinis mąstymas; Prasmė
ENKnowledge; Anamnesis; Everyday thinking; Ethical thinking; Sense
Santrauka / Anotacija

LTStraipsnyje analizuojami ir interpretuojami Platono dialoge „Faidonas“ pateikti sielos nemirtingumo įrodymai. Platonas šiame dialoge siekia rekonstruoti sokratiškojo imperatyvo „Pasirūpink savo siela, kad ji taptų kuo geresnė“ prielaidas. Kadangi rūpestis siela kasdieniame gyvenime nepasiteisina, tai tenka ieškoti atpildo už tą rūpestį garantijų anapus šio gyvenimo. O tai ir numato sielos nemirtingumo prielaidą. Dialoge išskiriami keturi sielos nemirtingumo įrodymai – dialektinis, gnoseologinis, ontologinis ir aksiologinis. Rekonstruojama kiekvieno jų loginė struktūra ir prielaidos, kurias tematizuojant antikos mąstymo kontekstu atskleidžiamos kiekvieno įrodymo tiesioginės ir netiesioginės intencijos. Nagrinėjama ir antikoje populiarus požiūris, kad siela yra kūno dalių harmonija. Nurodoma, kad Platonas šį požiūrį aptaria ne tiek dėl savų konceptualinių sumetimų, kiek atiduodamas duoklę tokios sampratos populiarumui antikoje. Tačiau bene daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama aiškintis platoniškajai pažinimo sampratai. Parodoma, kad esminius pažinimo kaip atsiminimo sampratos ypatumus lemia graikiškojo mąstymo sinkretiškumas, savo ruožtu anonimizuojantis pažinimo subjektą. Straipsnis pradedamas ir baigiamas etiniais akcentais. Konstatuojama, kad Platono „Faidonas“ yra bene pirmasis mėginimas teotiškai pagrįsti etinę žmogaus elgseną ir kad jame jau nurodyti, tik gerokai vėliau, I. Kanto suformuluoti praktinio proto postulatai.

ENThe article analyses and interprets the proofs of the soul’s immortality presented in Plato’s Phaedo. In this dialogue, Plato seeks to reconstruct the premises of the Socratic imperative “Take care of your soul as best as you can”. Since care of the soul is not justified in everyday life, the guarantee of rewards for this care must be sought beyond this life. And this entails the premise of the soul’s immortality. The dialogue distinguishes four proofs of the immortality of the soul – a dialectical, a gnoseological, an ontological and an axiological. The article reconstructs their logical structure and premises, the categorization of which in the context of antique thought reveals the direct and indirect intentions of each proof. The article also examines the belief that was popular in the antiquity that the soul is the harmony of the body parts. Plato discussed this belief not for his own conceptual reasons but as a tribute to the popularity of this notion in the antiquity. However, the article focuses most on the clarification of the platonic understanding of cognition. The article shows that the basic features of cognition as recollection is determined by the syncretism of the Greek thought, which depersonalizes the subject of cognition. The article begins and concludes with ethical insights. It states that Plato’s Phaedo was perhaps the first attempt to give a theoretical justification of the ethical behaviour of human beings and that it contained the outlines of the postulates of the practical reason formulated by Kant at a much later time.

ISSN1392-1126, 2424-6158
Mokslo sritisFilosofija / Philosophy
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/2697
Atnaujinta2018-12-20 23:05:42
Metrika Peržiūros: 9    Atsisiuntimai: 4