Historical and cultural contextualization of musical signification in oeuvre by Onutė Narbutaitė

LTSiekiant suprasti Onutės Narbutaitės (g. 1956) kūrybos vidinį procesą, įsiskverbti į semantinį muzikos turinį, reikia pasirinkti sintetinantį požiūrį, kuris įtraukia struktūralizmą ir empirizmą, sintagminę ir paradigminę dimensijas. Kompozitorei pavyko išspręsti vieną sudėtingiausių problemų, būdingą šiuolaikinei muzikai: užpildyti spragą tarp muzikinės ekspresijos būdų ir jų suvokimo. Pastarieji jos darbuose nėra atskirti nuo pripažintų pažinimo taisyklių ir išmoktų stilistinių schemų. Jos kūriniai gali būti interpretuojami ne tik kaip kaip kelių sintaksės procesų pavyzdys, bet taip pat kaip komunikacinis fenomenas, kuris neišvengiamai įsilieja į platesnį kultūrinį kontekstą. Kultūrinė atmintis ir jos muzikinis reprezentavimas charakterizuoja kompozitorės kūrybą. Pavyzdžiui, oratorijoje Centones meae urbi (1997) muzika atrodo atskleidžia daug platesnį kontekstą, joje kultūrinė atmintis reprezentuojama sintetine forma, apimančia istoriją, literatūrą, muziką, teatrą ir architektūrą. Oratorija sudaryta iš keturių dalių, joje sąveikauja kompoziciniai modeliai iš įvairių epochų, tai suvokiama daugiau nei naujų monostilistikų išraiška, kuria siekiama panaikinti distanciją tarp praeities ir dabarties. Vis dėlto polistilistikos koncepcija gali būti priskiriama O. Narbutaitės kūrybai tik santykinai – muzikos istorijoje atrasime gausybę pavyzdžių, kai idiostiliai kyla iš kelių skirtingų stilių sintezės. Kompozitorė sukuria savo autentišką stilių transformuodama kitų kompozitorių tekstus ar jų elementus ir pakeisdama „senąjį pasaulį“ į kažką grynai „narbutaitiško“ ir modernaus.

ENIn order to make an inner process of the creative work of Onutė Narbutaitė (born 1956) simpler and to penetrate into a semantic content of music, it is necessary to choose a synthesizing view that contains structuralism and empiricism, syntagmatic and paradigmatic dimensions. The composer was able to solve one of the most complicated problems that is characteristic of nowadays music: to fill the gap between the ways of musical expression and its perception. In her works, the latter is separated from the established rules of recognition and the learnt stylistic schemes. Her creative works may be interpreted only as an example of a few syntactic processes and also as a communicational phenomenon that inevitably blends in a wider cultural context. A cultural memory and its representation in music characterises the creative work of the composer. For instance, in oratorio “Centones meae urbi” (1997) it seems that the music reveals a wider context and the cultural memory is represented in a synthetic form that contains history, literature, music, theatre and architecture. The oratory consists of four parts where compositional models from various epochs interact; it is perceived to be more than an experience of new monostylistics which aims to eliminate the distance between the past an the present. However, the concept of polystylistics only relatively may be attributed to the creative work of Narbutaitė; the history of music is full of examples when idiostyles appear from a synthesis of a few different styles. The composer makes her own individual style by transforming the texts and elements of other composers and changing the “old world” into something modern and characteristic of herself.