Psichoanalizės idėjos lietuvių modernistiniame romane

LTNors XX a. lietuvių romanas beveik visada buvo anapus intelektualinių ir kūrybinių atradimų, bet psichoanalitinių žymių randame ir romanistikoje. Tarpukario Lietuvoje psichoanalizės refleksijos rezultatai romano srityje menki. Tokią situaciją galima paaiškinti lietuvių romano rutuliojimusi (vėlyvu psichologinio romano atsiradimu), skaitytojų išprusimo lygiu, kūrėjų dėmesio sutelkimu ties socialinėmis, tautinėmis vertybėmis ir aktualijomis. Tarybiniame modernistiniame romane gana vienpusiškai buvo pritaikyta vidinio monologo technika. Apsiribojama logišku socialinės tikrovės perteikimu, o ne sąmonės ar asociatyvios pasąmoninės psichikos refleksija. Šio laikotarpio romane nėra ryšio tarp pasakojimo objekto (ideologiškai ir visuomeniškai angažuoto asmens) ir pasakojimo technikos (vidinio monologo). Priežastis – soc. realizmo metodas, vertęs vaizduoti ne asmenybę, bet aktyvų socializmo kūrėją. Psichoanalizės idėjos pastebimos ir realistiniuose, ir modernistiniuose egzodo romanuose (B. Pūkelevičiūtės, M. Katiliškio romanai). Modernistiniuose A. Landsbergio, V. Janavičiaus, J. Jankaus kūriniuose tikslingai panaudojama ir vidinio monologo, ir sąmonės srauto technika, pasiekiama abipusė koreliacija tarp vaizdavimo objekto (asmenybės, jo psichikos) ir pasakojimo technikos (sąmonės srauto ar vidinio monologo). Lietuvių romanistai dėl objektyvių priežasčių (romano brandos proceso, politinės situacijos, cenzūros) išnaudojo tik dalį tos psichoanalitinės minties potencijos, kuri prisidėjo prie modernistinio romano suklestėjimo pirmojoje XX a. pusėje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Komunikacija; Psichikos struktūros; Modernistinis romanas; Vidinis monologas; Sąmonės srautas; Pasąmonė.

ENEven though 20th century novel almost always lied beyond intellectual and artistic discoveries, yet we also come across psychoanalytical marks in novel writing. The results of psychoanalytical reflection in interwar Lithuania are meager in the field of a novel. This can be explained by the late appearance of Lithuanian psychological novel, readers’ level of erudition, writers’ decision to focus on social, national values and issues. In a Soviet, modernist novel, one sees a rather one-sided application of internal monologue technique. Writers limit themselves to logical portrayal of social reality, not reflection of consciousness or associative, subconscious psyche. In novels of this period, there is no connection between the object of narration (ideologically and socially engaged individual) and narration technique (internal monologue). This is caused by social realism method that pushed writers to depict not a personality, but rather an active builder of socialism. Psychoanalytical ideas are noticeable in both – realistic and modernistic novels of the exiles (B. Pūkelevičiūtė, M. Katiliškis). In modernist works of A. Landsbergis, V. Janavičius, J. Jankus there is intentional use of internal monologue and the stream of consciousness technique, the authors reach mutual correlation between depicted object (personality, its psyche) and narration technique (stream of subconsciousness or internal monologue). Lithuanian novelists due to objective reasons (maturation process, political situation, censorship) used up only a part of that potential of psychoanalytical thought, which contributed to the flourishing of a modernist novel in the first half of the 20th century.