Kas gi sukūrė Radauską? : iš sociokultūrinių dirbtuvių žvelgiant

LTStraipsnyje apmąstoma H. Radausko asmenybės mito sociokultūrinė genezė. Radausko socialinė laikysena ir poetika susiformavo nepriklausomoje Lietuvoje, o principinės nuostatos nesikeitė, todėl jo sociologinis profilis yra ir iškalbinga nepriklausomos Lietuvos sociokultūrinio peizažo detalė. Kelti klausimą, kas gi sukūrė Radauską, t. y. ieškoti šiapusinių, o ne anapusinių jo fenomeno prielaidų, provokuoja programiškai antitranscendentinė paties Radausko nuostata. Radauskas tiek poezijos, tiek jos subjekto autonomiškumą paverčia privalomu, absoliučiu principu ir šitaip suponuoja jų socialumą. Suteikdamas savajai Pasakai kulto, religijos statusą, poetas kuria ir savąją absoliučią teologiją ir ideologiją, kuri neretai padvelkia hipertrofuotu individualizmu, estetiniu solipsizmu. Radauskiškasis pasaulio aukojimas pasakai savaip atkartoja archetipinį natūros – kultūros, sociumo – individo konfliktą ir šiuo požiūriu suvoktinas kaip lietuviškasis Narcizo mito variantas. Radausko fenomenas formavosi kaip paratopinis modelis, veikiant kompensacinių mainų dėsningumams socialiniame, psichologiniame, estetiniame lygmenyse. Pastarajame neoromantinė lyrika Radausko pastangomis buvo radikaliai keičiama ne klasicistine juvelyrika (su siurrealistiniais nuosprūdžiais), o kūrėjo įvaizdintas pasaulio / pasakos santykis atspindėjo iššūkio / atsako logiką, diktuojamą poeto psichosocialinio komplekso. Galima prielaida, jog socialinio svetimojo mitologema veikė ir kaip pozityvus kūrybinis akstinas, padėjęs ginti literatūrinę estetinę tapatybę ir įtvirtinti kūrybinės sąmonės išsilaisvinimo precedentą.Reikšminiai žodžiai: Fenomenas; Individas; Ironija; Kultūrinė rezistencija; Paradoksas; Paratopija; Pasaka (kūryba); Poezija; Psichoanalitinis kontekstas; Radauskas; Recepcija; Saviironija; Socialumas; Sociokultūrinė tapatybė; Sociumas; Cultural resistance; Individual; Irony; Paradox; Paratopia; Phenomenon; Poetry; Psychoanalytic context; Radauskas; Reception; Self-irony; Sociability; Sociality; Sociocultural sameness; Tale (creation).

ENAn article is about the sociocultural genesis of the myth of Henrikas Radauskas personality. His social attitude and poetry had formed during the independence of Lithuania but the principle attitudes did not change, therefore, his sociological profile is treated as an expressive sociocultural element of the independent Lithuania. The issue of what created Radauskas, i.e. to look for assumptions in this side and not another, is raised by a programmable antitranscendental attitude of Radauskas. Radauskas converted the poetic autonomy and the subject into an advantage, he made it in an absolute principle and in this way supposed its sociability. The poet gave the status of cult and religion to his Story and created his own absolute theology and ideology that often had a taste of hypertrophied individualism and aesthetic solipsism. Radauskas way of contribution of the world to the story repeats the conflict of an archetype nature-culture and social environment-individual in its own way; it is perceived as a Lithuanian variant of the myth of Narcissus. The phenomenon of Radauskas appeared as a prototype model and was influenced by the patterns of compensatory interchange in social, psychological and aesthetic levels. In the latter, with the help of Radauskas, the neo-romantic lyrics was cardinally changed avoiding classical jewelry (with surrealist outbursts); it was a relation between the world and the story imagined by the creator which reflected the logic of a challenge and response that is imposed by a psychosocial complex of the poet. An assumption is that the social stranger's mythologeme was functioning as a positive creative impulse that helped to protect the literary, aesthetic identity and establish the precedent of liberation of creative consciousness.