Juozo Apučio novelės "Horizonte bėga šernai" semiotinė analizė

LTStraipsnyje pateikiamas Juozo Apučio novelės „Horizonte bėga šernai“ semiotinis perskaitymas. Teksto visuminę reikšmę semiotikai vadina semantiniu universumu. Skiriamas individualusis ir kolektyvinis universumas. Individualųjį universumą, pagal Greimo siūlomą hipotezę, artikuliuoja gyvenimo/mirties, kolektyvinį – gamtos/ kultūros kategorijos. Greimas, kurio metodiką straipsnio autorius pritaiko novelės analizei, vertybinę gyvenimo ir mirties priešpriešą susieja su keturiais gamtos elementais – ugnimi, vandeniu, žeme, oru – kurie tampa herojų išgyvenimų figūratyviomis raiškomis. Horizontalusis (arti/toli) ir vertikalusis (aukštai/žemai) erdvės matmuo tekste suvokiamas regėjimu. Tai, kas yra aukštai ir toli, siejama su šviesa ir gyvybe, tai, kas yra apačioje – su tamsa. Erdvinių priešpriešų aksiologinė vertė priklauso nuo erdvę užpildančių figūrų semantinių santykių. Straipsnyje, homologinant diskurso figūras su jų teminėmis vertėmis ir gamtos elementais grafiškai vaizduojama individualaus ir kolektyvinio semantinio universumo sandara. Semantinė izotopija leidžia suvokti diskursą kaip reikšminę visumą. Pagal transformacinio modelio taisyklę pradinė pasakojimo būsena apverčiama pasakojimo pabaigoje. Vieta, kurioje vyksta ši transformacija, vadinama topine erdve, o ją apglobiančios pradinė ir pabaigos erdvė – heterotopinėmis erdvėmis. Išskiriama ir utopinė erdvė – tai lemiamojo išbandymo vieta; šioje novelėje – kalnas, nuo kurio atsiveriantys horizontai grąžina ten, į kur heterotopinėje erdvėje sugrįžimo nėra. Įveikdamas būties tęstinumą, žmogus grįžta į mitinį pradžios laiką.

ENAn article contains a semiotic way of reading a novel “Horizonte bėga šernai”of Juozas Aputis. The unit of semiotic meaning is called a semantic universe by the semiotics. The are two universes: individual and collective. According to Greimas' hypothesis, the individual universe is related to the categories of life and death and the collective universe is related to the categories of nature and culture. The author applies Greimas' methodology to the analysis of the novel; Greimas relates qualitative contradiction between life and death with four elements of nature: fire, water, ground and air, which become figurative expressions of experiences of heroes. A horizontal (close/far) and vertical (up/down) dimensions of space are perceived by sight. What is up and far is related to the light and life, what is down is related to the dark. The axiological value of spacial contradictions depend on semantic relationships between figures in the space. The article graphically presents the structure of individual and collective universe by homologizing the figures of the discourse with their thematic values and elements of nature. Semantic isotopy allows to perceive the discourse as a meaningful unity. According to a rule of transformational model, the primary state of narration is reversed at the end of the narration. The place of transformation is called a topical space and the initial and finishing covering spaces are called heterotopical spaces. There is one more space, the utopian space, that is a place of a critical challenge; in this novel it is a mountain. The horizons that open from it returns you back to the place from which is impossible to return to a heterotopical space. By challenging the continuity of being, the human returns to a mythic time of the beginning.