Teorijų ir teksto sąveikos laukuose: skaitymo poetika

LTStraipsnyje siekiama atverti skirtingas teksto perskaitymo galimybes; skaitant meno kūrinį ieškoti kuo gilesnių, turiningesnių asmeniškų išgyvenimų, eklektiškai naudojantis įvairių teorijų (rusų formalizmo, struktūralizmo) atradimais. Antano Baranausko teksto „Naktis, prieš atsiskiriant su gimtine“ pirmoji pastraipa analizuojama remiantis B. Tomaševskio samprotavimais apie meninio teksto tematiką, susidedančią iš mažesnių elementų (mažiausias jų – motyvas), išdėstytų kokia nors numatyta tvarka. Pakartojimai, kaip pabrėžė Jurijus Lotmanas, visuomet atskleidžia teksto struktūroje susidariusius tarp jų skirtumus, o ne vienodumus – tai jie sukuria plokščiame eilėraščio paviršiuje dinamiką ir gelmę. Iš įvairiausių poezijoje galimų pasikartojimo sistemų straipsnyje aptariamos dvi: viena jų, labiau tiesioginė, remiasi žodžių bei frazių kartojimu viename posme arba visame eilėraštyje. Toks yra Jono Aisčio eilėraštis „Kryžkelė“. Kitokio pobūdžio pasikartojimai yra netiesioginiai. Vietoj paradigmos – vieno elemento kartojimo skirtingomis jo paties formomis – metonimija – tas pats elementas vis kitais vardais skirtingose prasminėse ir kalbos plotmėse. Eilėraščio gelmė atsiveria tik išvydus šį elementą (H. Radausko „Gaisras panoptikume“). Daugiasluoksnio, polifoninio skaitymo galimybę straipsnyje reprezentuoja Martyno Mažvydo Katekizmo įžangos fragmentas. Straipsnio pabaigoje, kaip tekstai, kuriuose daiktai tampa simboliais ar metaforomis, kadangi mintis, virsdama emocija, per savo pačios vyksmą iškreipia, pakeičia tų daiktų prigimtį ir esmę, aptariama Gražinos Cieškaitės kūryba.

ENAn article is aimed to reveal different ways of reading a text; to look for deeper and richer personal experiences by eclecticly using discoveries of various theories (Russian formalism, structuralism) when reading a piece of art. The first paragraph of Antanas Baranauskas text “Naktis, prieš atsiskiriant su gimtine” is analysed according to B.Tomaševskis reasoning about the topics of an artistic text which consist of minor elements (the smallest is the motif) that are arranged in a provided order. According to Yuri Lotman, repetitions always reveal differences and not similarities in the structure of a text; they make dynamics and profoundness in a plane surface of a poem. There are many various systems of repetitions in poetry, however, only two of them are presented in the article: one is more direct and is based on repetitions of words or phrases in one stanza or in a whole poem. Jonas Aistis' poem “Kryžkelė” may be given as an example. Other repetitions are indirect. Instead of a paradigm (repetition of one element in its different forms), metonymy (the same element having different names in different planes of meaning and language) is used. The profoundness of a poem is revealed only by this element (H.Radauskas “Gaisras panoptikume”). A multilayer, polyphonic way of reading is represented by a fragment of an introduction of “Katekizmas” written by Martynas Mažvydas. At the end of the article, the creative work of Gražina Cieškaitė is described because it represents the texts in which things become symbols or metaphors because the mind, when becoming an emotion, is changed during the process and therefore changes the nature and essence of things.