Lingvistinė paradigma poezijos tekstuose

LTStraipsnyje analizuojamas poezijos gebėjimas įsigilinti į kalbos problemas, kurių kalbotyra dėl jų specifikos ar sudėtingumo išspręsti dar negali. Poezija modeliuoja gramatiką ir šis modeliavimas nepriklauso nuo poeto valios – jis priklauso nuo teksto, kuris jo autoriui jau nėra pavaldus, struktūros. Poetai, sutelkdami dėmesį į kalbą, pasinaudoja pagrindinėmis kalbos savybėmis, savotiška autoorganizacija: sistema pati kontroliuoja procesus, vykstančius jos viduje. Mokslinio / nemokslinio mąstymo priešpriešos paslankumas geriausiai išryškėja gilinantis į etimologiją. Individuali žodžio istorija dažnai yra per daug sudėtinga problema, kad pakęstų vienareikšmius atsakymus; genetinės kalbotyros metodas jos negali išspręsti, todėl mokslinis pažinimas turi būti papildytas poetiniu pažinimu. Laiko poveikis kalbotyroje reiškiasi kitimų ekonomijos principu. Poetinis kitimų modelis, artimas lingvistinėms koncepcijoms, autoriaus regimas Braziūno eilėraštyje, Sigito Gedos „Teisingo žodžio maldos“ skaityme vis stipriau redukuojant kalbą, grįžtant prie pačių kalbos ištakų. Poetinė etimologija gimsta gretinant panašiai skambančius žodžius ir taip atskleidžiant jų potencialų semantinį ryšį, neretai daug tvirtesnį negu išorinis panašumas. Poezija, skirtingai nuo kalbotyros, remiasi kur kas platesnėmis lyginimo ir apmąstymo galimybėmis. Straipsnyje aptariamos Lietuvos ir ąžuolo lingvistinės etimologijos, brėžiamos lingvistinės ir mitologinės jungtys bei pateikiamos šių žodžių poetinių etimologijų versijos, remiantis Sigito Gedos, Vlado Braziūno, Aido Marčėno, Almio Grybausko eilėraščiais.

ENAn article analyses the ability of poetry to see into the problems of the language that cannot be solved by linguistics because of their specifics and complexity. Poetry models grammar and it does not depend on the will of a poet, it depends on the structure of a text that is not controlled by an author. Poets, when focusing their attention on the language, use the main features of the language that is a kind of auto-organisation: the system controls its internal processes. The mobility of an opposition between the scientific and non-scientific thinking is revealed by a deeper knowledge of etymology. An individual history of a word is usually a too complicated problem that would not accept unambiguous answers; the method of genetic linguistics cannot solve it, therefore the scientific knowledge shall be supplemented by the poetic knowledge. The influence of time to linguistics is expressed by the principle of changes economy. The poetic model of changes that is familiar to linguistic concepts is recognized by the author in Braziūnas poem and in Sigitas Geda „Teisingo žodžio maldos“ where the language is more and more reduced and it is retraced to the very beginning of the language. The poetic etymology appears when comparing the words that sound similar and in this way revealing their potential semantic relationship which often is stronger than their external similarity. Poetry, as distinct from linguistics, is based on wider possibilities of comparison and reflection. The article discusses linguistic etymologies of Lithuania and oak and the determined linguistic and mythological connections; it also presents etymological versions of these words with reference to poems of Sigitas Geda, Vladas Braziūnas, Aidas Marčėnas and Almis Grybauskas.