Įvadas: konceptualioji kritika

LT„XX amžiaus literatūros teorijos“ trečiosios knygos įvadiniame straipsnyje atskleidžiama konceptualiosios kritikos samprata ir jos svarbiausi principai. Konceptualioji kritika išsiskiria savo tarpdiscipliniškumu, suartėjimu su hermeneutinėmis, postmoderniomis filosofijomis, kritiškai vertinančiomis vadinamąją metafiziką, taip pat dideliu dėmesiu psichoanalizei, politikai, kalbai, komunikacijai ir kt. Konceptualioji kritika balansuoja tarp ją veikiančio teoretiškumo ir neišvengiamo interpretavimo subjektyvumo bei problemiškumo. Neopozityvistinė (formalistinė, struktūralistinė ir semiotinė) kritika išpažino mokslinius interpretavimo principus, o ją pakeitusi postmodernistinė kritika (postruktūralistinė, feministinė, postkolonijinė, neomarksistinė) savo praktikuojamas teorijas traktavo paradoksaliai kaip nukreiptas prieš mokslinę metodologiją praktikuojančias teorijas. Išskiriami trys bendrieji konceptualiosios kritikos požymiai: (1) sustiprėjęs kalbinis santykis su grožine literatūra, iš struktūrinės kalbotyros, formalizmo, Naujosios kritikos perimtos tekstinės analizės patirtys; (2) kova su mąstymo esencializmu (amžinosiomis tiesomis), paveldėtomis tapatybėmis ir prietarais bei nuo ilgo vartojimo nusidėvėjusiomis interpretacijomis; (3) teksto neatskiriamumo nuo konteksto bei tarptekstualumo idėja. Knyga, be tikslo pristatyti visas reikšmingesnes literatūros interpretavimo teorines kryptis, siekia atnaujinti kritikos interpretacinių priemonių arsenalą, paskatinti intelektualesnį, problemiškesnį lietuvių kritikos santykį su klasika ir su šiandien rašoma nacionaline literatūra.

ENThe concept of conceptual critique and its main principles are revealed in an introductory article of the third book of “XX amžiaus literatūros teorija” [The Theory of Literature of the 20th c.]. The conceptual critique is distinguished by its interdisciplinary features and hermeneutic, post-modern philosophy approaches that have a critical attitude towards the so-called metaphysics; it pays a lot of attention to psychoanalysis, politics, language, communication and etc. The conceptual critique balances between theory and inevitable subjectivity and problematics of inevitable interpretation. The neo-positive (formalistic, structuralist and semiotic) critique declared the principles of scientific interpretation; the post-modern critique (post-structuralist, feminist, post-colonial, neo-Marxist) that changed the neo-positive critique treated its own theories, that were against scientific methodology theories, paradoxically. There are three general features of the conceptual critique: (1) a strong linguistic relationship with fiction and experiences of textual analysis that were taken from structural linguistics, formalism, and the New critique; (2) a struggle against essentialism of thinking (eternities), the inherited identities and superstitions, and a long-lasting and therefore threadbare interpretations; (3) the inseparability of a text and the idea of intertextuality. The book is not aimed to present all more important theoretical trends of literature interpretation; it is aimed to renew the means of critical interpretation and to provoke a more intellectual and topical relationship between Lithuanian critique, classics and the nowadays national literature.