Filantropijos idėjos Lietuvos kultūroje ir grožinėje literatūroje (XIX a. pabaiga)

LTStraipsnyje, analizuojant to meto spaudą ir literatūrą (P .Višinskio, Šatrijos Raganos, A. Kaupo, Žemaitės, Maironio, G. Petkevičaitės-Bitės kūrinius), tiriamos XIX a. antrosios pusės filantropijos apraiškos. Po 1863 m. sukilimo, pradėjus stiprėti lietuvių tautinio išsivadavimo judėjimui, filantropinis nusiteikimas įgauna naujas formas – kvietimus aukoti vargšams ir neturtėliams keičia kvietimai aukoti vargstančiai tautai, dirbti ir gyventi vardan jos. XIX a. pabaigos filantropinė veikla įvardinta tautinio atgimimo sąvoka, neišryškinti pavienės ar organizuotos filantropijos veiklos bruožai, nekalbėta apie pozityvizmo, gan stipriai paveikusio visas Vakarų Europos šalis, ir filantropijos sąveikas. Apie privačią labdarybę kalbama gana mažai. Lietuvių kultūros veikėjai pozityvizmo ir filantropijos idėjų liudininkais tapo tiesiogiai Lenkijos didžiuosiuose miestuose ar per tarpininkus. Šių idėjų sklaidos vietos – studentų suėjimai, gimnazistų rateliai, inteligentų susibūrimai, periodinė spauda. Programiniuose bei kituose straipsniuose, žinutėse skaitytojams išsakomos idėjos, susijusios su vienokia ar kitokia auka/pasišventimu tėvynei. Panašios mintys dažnai pastebimos ir grožinėje literatūroje. Joje pozityvistines „darbo dėl žmonijos“ idėjas linkstama transformuoti į filantropines pozityvistines „darbo dėl tėvynės“ idėjas. Aukojantis ir šelpiantis dvarininkas, vardan kitų dirbantis daktaras, artimu besirūpinanti panelė iš dvaro, sau ir kitiems skaitantys veikėjai – tai filantropiškai nusiteikę personažai, kurie turėjo tapti pavyzdžiu, orientyru bundančiai ir kylančiai tautai.

ENThe main purpose of this article is to take a note of a philanthropy manifestation in Lithuania in the second half of the XIX century. Also, to see how the invitations to philanthropic activities were reasoned, what kind of results were expected and how successful the realization was. The published material in that time's periodicals, the analysis of imaginative literature as some kind of philanthropic ideas representatives and spreaders helps to get a better understanding of reality. It is ascertained that after the 1863 year's revolt while the national Lithuanian liberation movement develops, the philanthropic sense takes a new form. The invitations to donate the poor and the deprived are changed into the invitations to help the poor nation, to live and work in the name of it. The readership is acquainted with a sort of sacrifice or commitment to the motherland in various articles and paragraphs. Similar ideas are noticed in those years' imaginative literature. The donating and supporting landlord, a voluntarily working doctor, a maiden of the estate taking care of her neighbours and other characters are philanthropic personages that were thought to become a standard, a guide to a rising nation.