Totalitarianism and the problem of Soviet art evaluation: the Lithuanian case

LTMeno ir politikos tema yra pasikartojanti tema retrospektyviai vertinant sovietinio meno palikimą, kuriame priespaudos ir rezistencijos vaizdai vaidino ženklų vaidmenį. Vakaruose dėmesys Sovietų Sąjungos marginaliam ar pogrindiniam menui radosi Šaltojo karo metu, drauge su vienpusišku kultūrinio gyvenimo SSRS supratimu. Straipsnio autorė, atsižvelgdama į disidentines, politines ir menotyrines sovietinio meno interpretacijas, analizuoja kaip ginčai dėl totalitarizmo Vakaruose, kurie dažniausiai atitiko Šaltojo karo debatus ir Rytų Europos disidentų mąstymą, suformavo postsovietinius nacionalinio meninio palikimo vertinimus. Teigiama, kad politinis santykis su totalitarine praeitimi, kaip ir daugelyje postsovietinių sričių, kur netolima praeitis buvo radikaliai pervertinta, paveikė Lietuvos menininkų ir kritikų požiūrį į vietinį sovietinį meną. Kadangi Sovietinėje Lietuvoje akivaizdus pogrindinio meno stygius, retrospektyvinis politinių kategorijų naudojimas yra probleminis. Ypatingai tarptautiniuose reprezentavimuose, kuriuose sudėtingas menininkų santykis su valdininkija kaip įprasta buvo priskirtas nonkonformizmo fenomenui, tai galų gale užtemdė skirtumus tarp Lietuvos sovietinio meno konteksto ir Rusijos sovietinio meno situacijos. Tuo tarpu lokalios totalitarinės kultūros interpretacijos padeda prieštarauti nusistovėjusiems požiūriams apie galios, kultūrinės politikos ir ideologijos susijungimą po komunistinės represijos vėliava.

ENBy taking into account dissident/political and art historical interpretations of Soviet art, I analyze how polemics about totalitarianism in the West, which generally corresponded with Cold War debates and Eastern European dissident thought, shaped the post-Soviet evaluations of national artistic legacies. It is argued that the political relationship with the totalitarian past, like in many post-socialist areas where the immediate past was subjected to radical re-evaluation, affected Lithuanian artists’ and critics’ attitude towards local Soviet art. Because of an obvious lack of underground art in Soviet Lithuania, however, the retrospective usage of political categories here became problematic. Especially in international representations, the complexities of artists’ relationship with officialdom came to be routinely assigned to the phenomenon of non-conformism; this eventually obfuscated the differences between the Lithuanian Soviet art contexts as somewhat different from the Russian case.