Antano Vaičiulaičio poezijos rinkinys "Ir atlėkė volungė"

LTAntanas Vaičiulaitis daugeliui žinomas kaip eruditas, puikus novelės meistras, subtilus žmogiškų jausmų vaizduotojas. Menkai nušviestas jo kūrybos faktas - poezijos knyga "Ir atlėkė volungė", išleista 1980 m. JAV. Straipsnio tikslas - įvertinti Vaičiulaičio poezijos rinkinio meniškumą ir nusakyti jo vietą kūryboje bei platesniame lietuvių poezijos kontekste. Vaičiulaitis buvo atidus poezijos menui: susipažino su žymiausiais poetais, eiliavo pats, vertė užsienio poetus, ypač mėgstamą O. Milašių, vertino tėvynainių poetų kūrybą ir stengėsi, kad lietuvių poezija būtų prieinama platesniam pasauliui. Poezijos rinkinys "Ir atlėkė volungė" atskleidžia poetinę autoriaus prigimtį, supažindina su poezijos problematika ir leidžia geriau suvokti jo kūrybos visumą. Kaip ir prozos kūriniuose, eilėraščiuose juntamas rašytojo nuoširdumas, santūrumas, subtilumas, polinkis estetinti regimą pasaulį, per daiktinę tikrovę skverbtis į dvasinę. Vaičiulaičio proza vertingesnė nei poezija. Eilėraščių rinkinys yra sukurtas laikantis klasikinės poezijos principų, moderniai panaudojant tautosaką ir įtraukiant ramaus mirties suvokimo motyvą. Žmogaus ar tautos gyvenimas ir mirtis suvokiama kaip neišvengiama Dievo duotybė. Poezija šviesi, viltinga - regimi katalikiškosios pasaulėžiūros atspindžiai. Vaičiulaičio poezijai stinga išskirtinumo ir originalumo, jos vertę menkina įžvelgta neoromantikų ir žemininkų kūrybos įtaka (J. Aistis, K. Bradūnas). Straipsnio autorė daro išvadą, kad poezijos rinkinys "Ir atlėkė volungė" pasirodė pavėluotai ir nesuvaidino reikšmingesnio vaidmens lietuvių poezijos raidai.Reikšminiai žodžiai: Antanas Vaičiulaitis; Klasikinės poezijos principai; Neoromantizmas; Tema; Atsiminimai; A. Vaičiulaitis; Principles of classic poetry; Neoromanticism; Theme; Memories.

ENTo most Antanas Vaičiulaitis is known as an erudite, a superb master of novella and a subtle painter of human feelings. A less significantly covered fact of his work is his book of poetry "Ir Atlėkė Volungė", published in 1980 in the USA. The article aims at evaluation of artistry of Vaičiulaitis’s book and stating its place in the broader context of Lithuanian poetry. Vaičiulaitis was observant of the art of poetry: he was acquainted with famous poets, wrote poetry himself, translated works by foreign poets, especially his favorite Oscar Milosz, valued the works of his fellow-countrymen poets and made attempts in order for Lithuanian poetry to be available to the world. The collection of poetry "Ir Atlėkė Volungė" reveals the poetic nature of the author, gets the reader familiarized with the poetry related problems and allows for a better understanding of the totality of the author’s work. The same as his prose, Vaičiulaitis poems are felt with his sincerity, subtlety, temperance, his inclinations for an esthetic view of the surrounding world and reaching the spiritual reality through the material one. However, Vaičiulaitis’s prose is more valuable than his poetry. The collection is drawn in observance of the classical poetry principles, while employing folklore in modern ways and involving the motive of serene comprehension of death. The life and death of a person or a nation is comprehended as unavoidable plan of God. The poetry is radiant and full of hope, reflections of the Catholic worldview can be noticed. However, Vaičiulaitis’s poetry lacks originality, its value is diminished by the influence of neo-romanticists (J. Aistis, K. Bradūnas). The author of the article makes the conclusion that the book of poetry "Ir Atlėkė Volungė" appeared too late and therefore failed to play a significant role in the development of Lithuanian poetry.