Kultūros paveldo atstatymo fenomenas ir jo raiška Europoje bei Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje - XXI a. pradžioje

LTStraipsnyje tyrinėjamas kultūros paveldo atstatymo fenomenas. Dažnai kultūros paveldo objektų atstatymas prieštaravo paveldosaugos teisėje ir teoretikų veikaluose vyraujančiai paveldo atstatymo sampratai. Todėl tyrime aiškinamasi, kodėl ir kaip yra atstatomi tam tikri kultūros paveldo objektai ir vietos; kodėl ir kaip tarptautinėje paveldosaugos teisėje ir teorijoje kito požiūris į paveldo objektų atstatymą. Tarptautinėje paveldosaugos teisėje požiūris į kultūros paveldo objektų atstatymą kito. Venecijos chartijoje visi atstatymo darbai griežtai atmetami. Vis dėlto vėliau atstatymą ypatingais atvejais imta pateisinti. Tuo buvo pripažinta kultūros paveldo svarba formuojant nacionalinės ar kitos bendruomenės tapatumą. Dabartinėje Lietuvos paveldosaugos sistemoje pastebima painiava vartojant paveldosaugos sąvokas. Paveldosaugos teisėje įsigalėjusi atkūrimo sąvoka, skirta apibrėžti tikslų nebeegzistuojančio objekto atkūrimą, tampa komplikuota perkėlus ją į praktiką. Dažnai tikslus objekto atstatymas įvardijamas rekonstrukcijos, restauracijos, reabilitacijos, revitalizavimo, regeneracijos, istorinio įvaizdžio atkūrimo sąvokomis, griežtai neskiriant jų skirtingų prasmių. Tyrime pabrėžiama, kad paminkluose aktualizuota istorija yra paveldas, kuris įkūnija dvasines vertybes, tautos atmintį bei geba formuoti tapatybę. Būtinybė atstatyti prarastus objektus ar erdves, keliančius praeities asociacijų, ypač suaktyvėja kritiniais istorijos momentais. Europa tokias krizes patyrė po Antrojo pasaulinio karo ir žlugus Sovietų Sąjungai.

ENReconstruction as a specific action of "preserving" heritage - more accurately, as an action of restoring its original state - is highly limited in contemporary heritage protection; it is only justified in exceptional cases. Restoration of historical monuments and sites has become especially important in the 20th century, after the two world wars had destructed a number of historical sites and separate objects. The objective of this research is the phenomenon of cultural heritage restoration. The phenomenality of this process is revealed by the most prominent restoration examples of the second half of 20th century and the beginning of the 21st century that are, however, little known in Lithuania. Special attention should be paid to the restoration of objects and sites that were destructed during the Second World War. It has often been the case (and still is) that practical restoration activities of cultural heritage objects and sites would be in conflict with the perception of restoration, traceable in heritage law and works by theoreticians. Consequently, the following question emerges - why are certain heritage objects and sites restored and how is it done? Why does their importance increase in some periods? Why and how did the attitude towards restoration of heritage objects change in heritage law and theory? One of the main uncertainties surrounding the analysis of these questions is the definition of concepts. The juridical term of restoration does not always equal the meaning of concepts used to describe the same phenomenon that are found in theory as well as practical matters (namely in Lithuania). The answer to these questions would help to understand the phenomenon of heritage objects' restoration - why and how does it happen?.