Древнерусская иконопись и старообрядцы

LTIkonų tapymo stiliaus problema kilo jau sentikių judėjimo pradžioje. Naujasis ikonų tapymo stilius (vadintas „tapybiniu“) sulaukė nemažos pasipriešinimo bangos dėl savo tikroviškumo, nors tai buvo dėsningas rusų ikoninės tapybos raidos rezultatas. Rusioje naujos tendencijos turėjo būti įvelkamos į seną rūbą. Praėjus šimtmečiui radosi tapybos menas, lygiagrečiai egzistuojant ikoninei tapybai. Dailininkai pasidalijo į dvi grupes: tapytojus ir ikonų tapytojus, ikonos pradėtos tapyti ir „ikoniškai“, ir „tapybiškai“ (tapytojo darbas vertintas labiau). Taip naujasis stilius vis labiau įsitvirtino, nepaisant aukščiausios bažnytinės valdžios pasipriešinimo. Tradicinėje rusų visuomenėje naujasis tapybinis stilius plačiai nepaplito (dėl nepasitikėjimo visu tuo, kas yra svetima), ir toliau egzistavo ikoninė tapyba, besiorientuojanti į senovę. Šios pakraipos dalimi buvo sentikių menas. Iš karto kilo pavyzdžių, kurių reikėjo ikonų tapytojams, problema. Sentikiams pavyzdžiu tarnavo ir senos ikonos, ir ikonos, nutapytos vietovėse, kur praktikuotas senasis tikėjimas. Iš pradžių sentikių dauguma galvojo, jog reikia garbinti tik senuosius atvaizdus, tačiau vėliau pripažinta, jog be naujų atvaizdų neįmanoma apsieiti, kadangi kai kurie šventieji išpopuliarėjo tarp sentikių. Pavyzdžiais tarnavo ikonų tapytojų, senojo tikėjimo šalininkų, kūriniai, jie platinti perpiešiant atvaizdą ant popieriaus. Pagal tokį pavyzdį tikrą ikoną galėjo nutapyti bet kuris ikonų tapytojas. Ikonų tapymo dirbtuvės gaudavo daug užsakymų ne tik iš artimiausių apylinkių, bet ir iš tolimų vietovių, kur gyveno sentikiai.

ENThe problem of icon painting style was first encountered back in the beginning of the Old Believers' movement. The new style of icon painting (called "pictorial") received quite strong resistance because of its closeness to reality, though it was a natural outcome of Russian icon painting development. In Russia, the new trends had to be put into the old clothing. One century later, an art of painting was born, with the iconic painting parallelly existing. Painters split into two groups: painters and icon painters, icons were painted in "icon" and "pictorial" styles (painter's work was higher esteemed). The new style was establishing its grounds, notwithstanding the opposition shown by the supreme church authority. The new pictorial style of icon painting did not find huge popularity in the traditional Russian society (due to mistrust in everything that is foreign, unknown), and the icon painting oriented to the old style has continued to exist.The art of Old Believers was a part of this trend. The problem of examples needed by icon painters immediately arose. For example, Old Believers referred also to old icons and icons painted in the locations where the Old Belief is practised. At first, the majority of Old Believers thought that only the old images can be worshipped, but later it was admitted that it was impossible to do without new images, since some saints gained popularity among the Old Believers. For example, the artists referred to the works by icon painters, supporters of the Old Belief, they were distributed by copying the image on to paper. Any icon painter was capable of painting a real icon with such template available. Icon painting workshops used to receive many orders not only from the closest environs but even from distant locations, where Old Believers resided.