Jaunųjų sportininkų pozityvaus elgesio ir psichologinio tvirtumo įgūdžių ugdymas

LTDisertacinio darbo temos aktualumas. Sportas, dėl savo specifikos, yra socialinis reiškinys, suteikiantis daugybę galimybių sportuojančiam asmeniui elgtis pozityviai (Kavussanu, 2012; Kavussanu & Al-Yaaribi, 2021). Įvairiuose moksliniuose tyrimuose (Brookes & Wiggan, 2009; Coalter, 2007; Gilchrist & Wheaton, 2017; Li & Shao, 2022; Oughton & Tacon, 2007) yra nagrinėta, kaip sportas padeda siekti platesnės socialinės naudos, nusikalstamumo mažinimo, bendruomeninės sanglaudos, paauglių ugdymo ir t. t. Vis dėlto, sportas kartu yra ir toks reiškinys, kuris sudaro sąlygas asmeniui elgtis negatyviai, ir tai gali turėti neigiamų pasekmių ne tik pačiam sportu užsiimančiam asmeniui, bet ir kitiems asmenims (Hansen, Larson, & Dworkin, 2003; Kavussanu & Stanger, 2017; Kavussanu & Al-Yaaribi, 2021). Vadinasi, nors sportas ir yra viena iš geriausių aplinkų, kurioje galima išsiugdyti pozityvų elgesį, tai nereiškia, kad asmuo pozityviam elgesiui būdingus įgūdžius įgyja automatiškai (Holt et al., 2020). Pastaruoju metu vis didėjanti tiek sportuojančių, tiek nesportuojančių paauglių ir jaunuolių, jiems tapus ar netapus profesionaliais sportininkais, agresyvumo, tarpusavio nepagarbos problema, kuri pastaraisiais metais dažnai akcentuojama ne tik viešojoje erdvėje, bet ir moksliniuose tyrimuose, tampa neginčytinai aktualia moksline problema (Cristello, Trucco, & Zucker, 2020; Jewett, Kerr, MacPherson, & Stirling, 2020; Mays & Thompson, 2009; Whitley et al., 2019). Tyrimų duomenys rodo, kad agresiją ir neetišką elgesį sporte, neigiamai veikiantį asmens gerovę, lemia „pergalės bet kokia kaina“ filosofija (Nucci & Kim, 2005; Rutten et al., 2011).Sportui būdingas rungtyniavimo principas formuoja socialinę atskirtį (Cote & Hancock, 2014), trikdo artimus santykius, skatina jaunimo, ir ypač paauglių, socialinį susiskaldymą ar net socialinį nusikalstamumą (Ferreira et al., 2007; Pabayo, Molnar, Cradock, & Kawachi, 2014; Whitley et al., 2019). Iš esmės paaugliai yra labiau linkę į rizikingą elgesį nei vaikai ar suaugusieji (Duell & Steinberg, 2019). Taip yra todėl, kad loginio mąstymo branda baigiasi maždaug apie 16 žmogaus gyvenimo metus, tačiau brandesnės, socialinių santykių ir vykdomoji, kontrolės bręsta dar mažiausiai dešimtmetį (Crone & Dahl, 2012; Goddings et al., 2014; Gogtay et al., 2004; Simmonds, Hallquist, Asato, & Luna, 2014). Paauglystės laikotarpiu paaugliai yra linkę elgtis rizikingai, agresyviai, antisocialiai, jie jaučia padidėjusį stresą dėl prastų socialinių santykių ir socialinio kitų įvertinimo, netiki savo gebėjimais susidoroti su išoriniais stresoriais, pradeda sukčiauti (Bergin et al., 2018; Eisenberg et al., 2014; Frydenberg & Lewis, 1993; Gerber et al., 2013; Grunbaum et al., 2002; Nansel et al., 2001). Deja, tačiau pusė nusikaltėlių pirmą kartą nusikalsta laikotarpiu nuo 14 iki 17 metų (Bergin et al., 2018). Svarbu ir tai, kad rizikingu ir socialiai nepriimtinu elgesiu labiau pasižymi vyriškosios lyties paaugliai (Lipowski et al., 2016; Schuster, Mermelstein, & Wakschlag, 2013; Veselska et al., 2009; Zuckerman et al., 2021). Ypač 15–18 gyvenimo metai tampa svarbūs socialinių ir psichologinių įgūdžių ugdymui, kadangi šiuo laikotarpiu vyksta intensyviausi asmenybės raidos procesai.Teigiama, kad vaikystės amžiaus tarpsniu išsiugdytas elgesys neužtikrina tokio paties elgesio paauglystėje (Bergin et al., 2018), taigi įvairių įgūdžių ugdymas išlieka svarbus veiksnys paauglystės laikotarpiu, net jei įgūdžiai buvo ugdomi vaikystės laikotarpiu. Waid ir Uhrich (2020) išskiria biologinius, psichologinius ir socialinius veiksnius, susijusius su paauglių rizikingu elgesiu. Biologinius veiksnius sudaro fizinis augimas, brendimo pokyčiai ir lytinis brendimas, socialiniame lygmenyje išskiriami socialiniai ir emociniai, asmenybės lygmenyje – pažinimo ir savikontrolės sistemos pokyčiai (Chick, 2015; Waid & Uhrich, 2020). Įvertinant šių sistemų pokyčius paauglystės laikotarpiu, būtina kreipti dėmesį į ugdymo programas, kurių dėka būtų skatinama fizinė, emocinė, socialinė ir pažintinė asmenybės raida (Bailey, 2006; Whitley et al., 2019). Akivaizdu, kad sportu grįstos ugdymo programos skiria dėmesį fizinei asmenybės raidai. Kalbant apie socialinį lygmenį, nemažai dėmesio skiriama ir socialinei bei emocinei asmenybės raidai. Pavyzdžiui, pozityvaus elgesio įgūdžių ugdymo programų per sportą objektas galėtų būti socialiniai, asmeniniai ir emociniai įgūdžiai, kurie reikalingi paaugliams norint visapusiškai funkcionuoti visuomenėje (Akelaitis, 2017; Hemphill et al., 2019; Holt et al., 2020; Kochanek & Erickson, 2020; Napolitano et al., 2021; Soto et al., 2021). Tuo tarpu apie psichologinio tvirtumo įgūdžių ugdymą per sportą dar tik pradedama kalbėti plačiau. Mokslo bendruomenė vis dažniau ima tirti psichologinio tvirtumo įgūdžių ugdymo programų poveikį sporto kontekste (Cowden, Crust, Tibbert, & Jackman, 2020; Gerber et al., 2012; Gucciardi & Gordon, 2011; Stamatis, Morgan, Cowden, & Koutakis, 2023) [...].

ENThe relevance of the dissertation topic. Due to its specificity, sport is a social phenomenon that offers numerous opportunities for individuals engaged in sports to exhibit positive behavior (Kavussanu, 2012; Kavussanu & Al-Yaaribi, 2021). Various scientific studies (Brookes & Wiggan, 2009; Coalter, 2007; Gilchrist & Wheaton, 2017; Li & Shao, 2022; Oughton & Tacon, 2007) have examined how sports contribute to broader social benefits, such as reducing crime, enhancing community cohesion, and fostering youth development. However, sport is also a phenomenon that creates conditions for individuals to engage in negative behavior, which can have adverse consequences not only for the athlete but also for others (Hansen, Larson, & Dworkin, 2003; Kavussanu & Stanger, 2017; Kavussanu & Al-Yaaribi, 2021). Therefore, while sport is one of the best environments for developing positive behavior, this does not mean that individuals automatically acquire skills associated with positive behavior (Holt et al., 2020). In recent years, the problem of aggression and mutual disrespect among both athletic and non-athletic adolescents and young people, whether they become professional athletes or not, has increasingly been highlighted not only in public discourse but also in scientific studies. This has become an undeniably relevant scientific issue (Cristello, Trucco, & Zucker, 2020; Jewett, Kerr, MacPherson, & Stirling, 2020; Mays & Thompson, 2009; Whitley et al., 2019). Research findings indicate that aggression and unethical behavior in sports, which negatively affect individual well-being, are driven by a “win-at-all-costs” philosophy (Nucci & Kim, 2005; Rutten et al., 2011).The competitive nature inherent in sports fosters social exclusion (Cote & Hancock, 2014), disrupts close relationships, promotes social division, and even leads to social delinquency, particularly among youth and adolescents (Ferreira et al., 2007; Pabayo, Molnar, Cradock, & Kawachi, 2014; Whitley et al., 2019). Adolescents are generally more prone to risky behavior than children or adults (Duell & Steinberg, 2019). This is because logical thinking matures around the age of 16, but more advanced social relationship skills and executive control continue to develop for at least another decade (Crone & Dahl, 2012; Goddings et al., 2014; Gogtay et al., 2004; Simmonds, Hallquist, Asato, & Luna, 2014). During adolescence, teenagers tend to engage in risky, aggressive, and antisocial behavior, experience heightened stress due to poor social relationships and social evaluation, lack confidence in their ability to cope with external stressors, and may begin to cheat (Bergin et al., 2018; Eisenberg et al., 2014; Frydenberg & Lewis, 1993; Gerber et al., 2013; Grunbaum et al., 2002; Nansel et al., 2001). Unfortunately, half of all offenders commit their first crime between the ages of 14 and 17 (Bergin et al., 2018). It is also noteworthy that risky and socially unacceptable behavior is more prevalent among male adolescents (Lipowski et al., 2016; Schuster, Mermelstein, & Wakschlag, 2013; Veselska et al., 2009; Zuckerman et al., 2021). The ages of 15–18 are particularly critical for the development of social and psychological skills, as this period involves the most intense processes of personality development. It is argued that behavior developed during childhood does not guarantee the same behavior during adolescence (Bergin et al., 2018). Therefore, skill development remains an important factor during adolescence, even if these skills were cultivated during childhood.On the individual level, changes in cognitive and self-control systems are highlighted (Chick, 2015; Waid & Uhrich, 2020). Considering these systemic changes during adolescence, it is essential to focus on educational programs that promote physical, emotional, social, and cognitive development (Bailey, 2006; Whitley et al., 2019). It is evident that sports-based educational programs emphasize physical development. In terms of social development, considerable attention is also given to social and emotional growth. For instance, the focus of positive behavior skill development programs through sports could include social, personal, and emotional skills essential for adolescents to function effectively in society (Akelaitis, 2017; Hemphill et al., 2019; Holt et al., 2020; Kochanek & Erickson, 2020; Napolitano et al., 2021; Soto et al., 2021). However, the discussion about developing mental toughness skills through sports has only recently gained traction. The scientific community increasingly explores the impact of mental toughness skill development programs in the sports context (Cowden, Crust, Tibbert, & Jackman, 2020; Gerber et al., 2012; Gucciardi & Gordon, 2011; Stamatis, Morgan, Cowden, & Koutakis, 2023). It is suggested that mental toughness development programs can help athletes acquire skills that enable them not only to respond rationally to challenges but also to manage emotions and control behavior (Eubank, Nesti, & Littlewood, 2017). Mental toughness is defined as a personal ability to consistently achieve high levels of subjective (personal goals or aspirations) or objective outcomes (best performance) despite daily challenges, stressors, or significant obstacles (Gucciardi et al., 2015). As early as 2011, it was proposed that mental toughness skills could become a subject of research within the paradigm of positive youth behavior development (Gould, Griffes, & Carson, 2011) [...].