Obrazy ziemi w Wileńskim okresie Miłosza

LTDebiutiniame tomelyje „Poema apie sustingusį laiką“ (1933), rinkinyje „Trys žiemos“ (1936) ir tarpukario laikotarpio eilėraščiuose – išsklaidytuose ar išspausdintuose „Išsigelbėjime“ (1945) – žemė kuriama kaip mažoji tėvynė, plytintis kontinentas, planeta. [...] Dažniausiai sutinkami lokalūs kraštovaizdžiai plačiame Lietuvos žiūros lauke ir plytinčios žemės vaizdai, atverti į neaprėpiamas erdves, o kartu – ir į peizažo detales. Esama ir globalaus vaizdo su priartėjimu prie žemės, miesto ir kaimo. […] Ketvirtajame dešimtmetyje Milošas, apibrėždamas žemės vaizdus, siekė juos konkretinti geografiniais pavadinimais, Šetenių ir jų apylinkių topografijos fragmentais ir Lietuvos etnografiniais elementais. […] Žemės vaizdų ženklinimas regioniniais elementais ją mitologizuoja, nes konstituoja pirmapradį pasaulio centrą. Horizonto atvėrimo tendenciją tuo pat metu lydi perspektyvinio apribojimo inklinacija. Abi šios priešingybės, išėjimas į kosmosą ir prigludimas prie konkretaus, sudaro nuolatinę jaunojo Milošo kūrybos optinę įtampą. […] Tėvynė – tai nustatymas pasaulio centro, prie kurio grįžtama realiai ar vaizduotėje. Ji yra mitinio gyvenimo erdvė, kadangi, iškilusi atmintyje, ji išlieka su namu, sodu, kiemu ar upės slėniu, palei ašį tarp žemės ir dangaus. […] Atmintyje išlikusios vaikystės prisiminimas yra grįžimas į centrą, o centras apgaubia paslaptingu sakraliu nimbu tai, kas tame tolyje vyko. Jaunojo poeto sąmonėje tėvynė driekiasi ne tik geografinėje, bet ir mitinėje plotmėje; šioje dichotomijoje slypi įspėjimas, kad vertikalės praradimas suponuoja mitinės tėvynės netektį.

ENIn a debut limited volume “Poema apie sustingusį laiką” [A Poem about the Frozen Time] (1933), collection “Trys žiemos” [Three Winters] (1936) and poems of the inter-war period – dispersed or published – “Išsigelbėjimas” [Escape] (1945), the earth is created as a little homeland, a stretching continent, the planet. The most common localised landscapes discovered in a wide Lithuanian field of vision and images of stretching land, are unlocked in the immense terrains, and at the same time, in the details of the landscape. There is also a global picture drawn nearer the earth, the city and the country side. […] In the 4th decade, Miłosz defined the images of the earth and thus attempted to concretise them with geographical names, topographic fragments of Šeteniai and areas surrounding it, as well as Lithuanian ethnographic elements. […] Marking of earth images with regional elements mythologises it, since it states the primordial world centre. The horizontal revelation trend is simultaneously followed by the inclination towards prospective limitation. Both opposites, being out in space and leaning on the specific, create a permanent optical tension in the creativity of young Miłosz. […] Homeland means defining the world centre and returning to it in real life and in one’s imagination. It is a domain of mythical life, since, in one’s memory it emerges together with a house, a garden, a yard and a river valley between the earth and the sky along the axis. […] The preserved childhood memory is the return to the centre, while the centre covers everything that happened in that distance with a mysterious sacral nimbus. In the young poet’s conscience, the homeland stretches not only in the geographical but also in the mythical dimension; such a dichotomy signals that the loss of the vertical presupposes the loss of the mythical homeland.