Metamorfozy życia i twórczości J. Baltrušaitisa

LTJ. Baltrušaičio, studijavusio Maskvos universitete, piligrimystę į rusų kultūrą, be abejo, lėmė aukštųjų kultūros vertybių, kurių tada negalėjo puoselėti lietuvių kultūra, siekis. Šitą judesį iš žemai į aukštai poetas pavertė absoliučiu savo gyvenimo ir kūrybos vektoriumi, atsižadėdamas viso to, kas žemiška, žmogiška, praeitis, to, kas dangiška, dieviška, ateitis labui. [...] Jaunasis kūrėjas, kaip žmogus iš niekur, neturėjo jokių orientyrų, koordinačių sistemos. J. Baltrušaitis buvo žmogus be istorijos, pavertęs šį antlaikiškumą savo gyvenimo ir kūrybos principu. Jis jaučiasi atsidūręs priešais begalinę Rusijos – tiek kaip fizinės, tiek kaip dvasinės kategorijos – erdvę, ir jo pastangos sutelktos į jos – visos iš karto – įsisavinimą. [...] Tik vėlyvuosiuose eilėraščiuose – tiek rusiškuose, tiek lietuviškuose – poetas, netekęs vilties apimti viską, imasi konkrečios, intymios plotmės. Nepasiekęs dangaus, grįžta prie žemės, šaknų, istorijos, kuri visada konkreti, tam tikros vietos, istorija. J. Baltrušaičio atsigręžimo į lietuvybę priežastis yra nesėkmingas bandymas atsižadėti visa to, kas žemiška, žmogiška, praeitis, to, kas dangiška, dieviška, ateitis labui. [...] Rusijos kultūra dabar jam tampa aukštesniosios kultūros pavyzdžiu – ne vienintelė įmanoma kultūros forma, kaip imperijos kultūra, – pagal kurį kuriama ir lietuviškoji kultūra, taip pat turinti teisę gyvuoti kaip kitoks organiškai savitas pasaulio kultūrų variantas. Istorijos pervartos pakerta tikėjimą imperijos kultūros mesianiškumu, kurį skelbė vadinamųjų „naujųjų tautų“, kurios žengia istorijos avangarde, teorija.

ENPilgrimage of Jurgis Baltrušaitis, who studied at Moscow University, into the Russian culture, was without a doubt influenced by the aspiration for high cultural values, which at the time could not be cherished in the Lithuanian culture. The move from below to above became an absolute vector of poet’s life and creativity – he dismissed anything mundane, human,that came from the past for the sake of the heavenly, the godly and the future. A young creator who came out of nowhere did not follow any directions, any systems of axes. Jurgis Baltrušaitis was a person without his past, who made such untimeliness his principle of life and creativity. He feels as if he is confronted with the immenseness of Russian space, both, as physical and spiritual category, and puts all his efforts to absorb it all at once. Only in his latest poems – Russian and Lithuanian – does the poet take on a specific and intimate dimension, having lost the hope to grasp everything. Having failed to reach the heaven, he returns to the earth, the roots, the past, which is always specific, to a specific place and history. Mr. Baltrušaitis turned back to the Lithuanian identity because of the failed attempt to reject anything that is mundane, human, from the past for the sake of the heavenly, the godly and the future. The Russian culture now becomes a model of a higher culture – which is not the only possible form of culture, as the culture of the empire – according to which the Lithuanian culture is being formed that also has a right to exist as a different and organically unique version of world cultures. Historic transformations undermine the belief in messianic nature of the culture of the empire, announced in the theory of the so called “new nations”, marching along the avangarde of history.