Theatrum Mundi ir Ordo Amoris vaizdiniai šiuolaikiniame Lietuvos teatre

LTTūkstantmečių sankirtoje Lietuvos teatrų kūryboje vis dar pastebimi religinės jausenos ženklai, lydėję menininkus tiek klasikinio, tiek modernaus teatro laikotarpiais. Galima svarstyti, ar jie buvo tokie įspūdingi kaip viduramžių Europos ar jėzuitų baroko teatro laikais. Galima stebėtis sakralinio teatro tęstinumo fenomenu, neišnykusiu ir modernybės amžiuje, pakitusia naujojo homo religioso savimone, tebereflektuojama kita, nūdieniška, teatrine kalba. Tačiau verta pasvarstyti, kokios meninės idėjos buvo išsaugotos, atkurtos, permąstytos šiuolaikinio teatro praktikoje, ir pastebėti jų sąsajas su sakralinio teatro istorija bei šiuolaikinio homo religioso identiteto būviu. Šiame straipsnyje tiriami klasikinio sakralinio teatro konceptas Theatrum Mundi, modernaus teatro konceptas Ordo Amoris ir sakralinių vaizdinių sklaida šiuolaikiniame Lietuvos teatre. Lyginant klasikinio ir modernaus sakralinio teatro konceptus Theatrum Mundi ir Ordo Amoris, išskiriami ir aptariami krikščioniškojo sakralinio teatro požymiai; nustatomi šiuolaikiniame Lietuvos teatre dominuojantys sakraliniai vaizdiniai; atskleidžiama evangelinių siužetų, simbolių ir vaidybinės erdvės teatralizacijos dinamika. Daroma išvada, jog Jėzuitų baroko teatre gimusi Theatrum Mundi teorija buvo papildyta modernaus teatro Ordo Amoris konceptu. Theatrum Mundi ir Ordo Amoris idėjų sklaida atskleidė ir įteisino esminę sakralinio teatro mizansceną – sakraliosios ir profaniškosios erdvės jungtis yra žmogus, kuris suvokia save esąs Dievo akivaizdoje.

ENIn the millennium crossroad, signs of religious sentiments that accompanied artists in both, the periods of classical and modern theatre, are still observed in the creative works of the Lithuanian theatres. One may speculate whether they were as impressive as in the times of Medieval Europe or Jesuit Baroque theatre. One may wonder about the phenomenon of the continuity of the sacral theatre that has not disappeared in modern ages, the transformed consciences of the new homo religioso, which is still being reflected through a different kind of a nowadays theatrical language. However, it is worth considering the kind of artistic ideas that have been preserved, restored, rethought in the modern theatre practice, as well as noting their links with the history of sacral theatre and the identity of the modern-day homo religioso. The article explores a concept of the classical sacral theatre Theatrum Mundi, a concept of the modern theatre Ordo Amoris and the spread of sacral images in the contemporary Lithuanian theatre. The comparison of the concepts of the classical and modern sacral theatre - Theatrum Mundi and Ordo Amoris – distinguishes and discusses features of the Christian sacral theatre; sacral images dominating in the contemporary Lithuanian theatre are defined; dynamics of evangelical motives, symbols and the theatrelisation of scenic space are revealed. It is concluded that the theory of Theatrum Mundi that was developed in the Jesuit Baroque theatre was supplemented with the modern theatre concept, i.e., Ordo Amoris. The spread of ideas of Theatrum Mundi and Ordo Amoris revealed and established the essential mise en scène of the sacral theatre – the human being as a link uniting sacral and profane spaces, perceiving himself in the presence of God.