Кар’ера і вайсковая дзейнасць гетмана ВКЛ Міхала Казіміра Паца

LTMykolas Kazimieras Pacas (1624-1682), LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada buvo vienas įdomiausių ir tuo pat metu prieštaringiausiai vertinamų asmenų, palikusių pėdsaką Lenkijos ir Lietuvos valstybės XVII a. antrosios pusės istorijoje. Paco karinė karjera tuo laikotarpiu laikytina viena įspūdingiausių. 1656 rugpjūtį tapęs rotmistru, jau 1666/1667 metais, t.y. po dešimtmečio iškilo į didžiuosius etmonus. Suprantama, kad XVII amžiuje karjeros galimybės daugiausia priklausė nuo socialinės padėties (kilmės) ir politinio užnugario, pagaliau, nuo visuomet aktualių aplinkybių – laisvų vakansijų dėl jas užėmusiųjų mirties ar nesugebėjimo atlikti anksčiau užimtas pareigas. Mykolo Kazimiero Paco atveju akivaizdu, kad be palankiai susiklosčiusių veiksnių, daugiausia, pusbrolio Kristupo (LKD kanclerio) ir karaliaus, kuris 1654 m. Lietuvoje ėmėsi burti savo partiją, paramos, jis nebūtų iškilęs virš viduriniosios grandies pareigūnų Lietuvos kariuomenėje. Pacas negali prilygti tokiems šauniems karo vadams, kaip kad Jonušas Radvila ar Vincentas Gosievskis, nekalbant jau apie Ježį Liubomirskį ar Joną Sobieskį. Jis buvo praktikas, kovos lauke įgijęs patirties ir įgūdžių, bet jam trūko teorinių karybos pagrindų. Jis buvo geras kavalerijos vadas, bet jam trūko sugebėjimo derinti įvairių kariuomenės rūšių veiksmus, organizuoti apgultį, vadovauti pėstininkų pulkams ir artilerijai.

ENMichal Kazimierz Pac (1624–1682), the Great Hetman of the Grand Duchy of Lithuania and Voivode of Wilno, belonged to the most interesting, and at the same time most controversial figures that left their mark on the history of the Polish-Lithuanian Commonwealth of the second half of the 17th century. Pac’s military career should be recognized as the one of the most spectacular in that time. In August 1656 Pac was made a Rotmistrz and as early as at the turn of 1666/1667, that is just over ten years later, he became Great Hetman. Naturally, in the 17th century the chances to advance the career depended mainly on social standing and political protection the individual person could counted on, as well as on vacancies following deaths or promotion to the higher offices. It is obvious in the case of Pac that without certain favourable factors – mainly the favours of his cousin Krzysztof (Grate Chancellor) and the royal couple who in 1654 began to establish a new regal party in Lithuania – he would have never been promoted over the middle rank of the command cadre in the Lithuanian Army. Pac cannot be regarded as one of the most outstanding and brilliant commanders such as Janusz Radziwiłł or Wincenty Gosiewski, not to mention Jerzy Lubomirski or John Sobieski. Pac was a practitioner who acquired experience and shaped the art of war on the battlefield, but he lacked a thorough theoretical education and apprenticeship in the Western foreign armies. He was good cavalry commander but he lacked the experience and ability to coordinate various arms; he had difficulties with handling sieges or commanding the units of infantry regiments and artillery.