"The Dead Jews:" a reflection on two models of useable past

LTAnna Lipphardt savo straipsnyje teigia, kad žydai sukūrė dvi nacių okupuoto Vilniaus kopijas: vieną – savo naudojimui, o kitą – nacių valdžiai. Pirmajame buvo pavaizduota XX a. vėlyvojo ketvirtojo dešimtmečio – ankstyvojo penktojo dešimtmečio Vilniaus miesto erdvė, kurioje buvo žydų getas. Antrajame buvo pavaizduotas getas kaip savarankiškas miestas. Jis buvo sukonstruotas dėl dviejų priežasčių: dvasinių ir pragmatinių tikslų tam, kad padėtų prisiminti paskutinę žydų Vilniuje gyvenimo vietą, o taip pat tam, kad geriau kontroliuotų geto socialinę struktūrą bei tikriausiai jis buvo laikomas pagalbos priemone organizuojant veiksmingą karinį pasipriešinimą. Straipsnio autoriaus Yohanano Petrovsky-Shterno teigimu, žydai priklauso getui. Mirę žydai geriau, nei gyvi žydai. Yra paprasčiau kalbėti apie koloboracijos problemas, negu apie vietinius postkomunistinio laikotarpio Rytų Europos žydus. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė parašė neįprastą apžvalgą apie tai, kaip galima sukonstruoti „vartojamą“ praeitį šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje. Pasak straipsnio autoriaus, getoizuota atmintis nebūtinai yra prerogatyva Rytų Europos mokslininkams, kurie grumiasi su savo naujais tautiniais istoriniais naratyvais. Vilnius turi būti vaizduojamas kaip daugiakultūrinė miesto aplinka su visomis jos tarpkultūrinėmis įtampomis. Rekonstruojant Vilniaus žydų istoriją, reikia nepamiršti, kad XVII a., XVIII a. ir XIX a. Vilniaus žydai pirkliai, kahalo vyresnieji, socialistai revoliucionieriai, daktarai, parduotuvių savininkai, muzikantai, rabinai ir kt. nebūtinai baigė savo gyvenimą 1943 m. Vilniaus gete.

ENIn her article Anna Lipphardt states that Jews formed two copies of Nazi-occupied Vilnius town, one was for their own use, another – for Nazi authority. The first one depicted Jewish Ghetto in the space of Vilnius at the late fourth decade and early fifth decade of the 20th century. The second one depicted ghetto as an independent town. Its construction had two reasons – spiritual and pragmatic in order to remember the last Jew birthplace in Vilnius, also to control better social structure of ghetto, besides it was probably a means of assistance when organizing effective military resistance. According to the author of article Johanan Petrovsky-Shtern, Jews belong to ghetto. Dead Jews are better than alive. It is easier to talk about collaboration problems than about local East European Jews of post-communist period. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė wrote an unusual review how it is possible to construct “common” past in modern Lithuanian culture. According to the author, ghettoized memory is not necessarily a prerogative to scientists of Eastern Europe, who fight with their new national historical narratives. Vilnius must be portrayed as multicultural urban environment with its all intercultural tension. While reconstructing the history of Vilnius Jews it is necessary to keep in mind that in the17th, 18th and 19th centuries Vilnius Jews merchants, Seniors of Kahal, socialists revolutionists, doctors, shopkeepers, musicians, rabbis and others did not necessarily ended their life in Vilnius Ghetto in 1943.