Menininkas ir jo aplinka: Kazio Varnelio kūrybos kaita bei ypatybės

LTPer ilgą kūrybinės biografijos laikotarpį Kazys Varnelis ne kartą keitė gyvenamąją vietą, o kartu su ja mainėsi požiūris į meną. Negalima sakyti, kad radikaliai transformavosi, kadangi nuo studijų Kauno meno mokykloje laikų nepajudinamai susiformavo kai kurie išraiškos priemonių ir būdų principai. Tai, visų pirma, aiški, subalansuota kompozicija; antra, ją į vientisą struktūrą suvienijantis konstruktyvus, atsitiktinumams nepasiduodantis piešinys ir, galų gale, apimčių perteikimas iš šviesos į tamsą pereinančiomis, metališkai tvirtomis plokštumomis. Tarpukario laikais, o ir vėliau, dailininko tapyba nepritapo prie kolorizmą propagavusios tautinės tapybos mokyklos reikalavimų. Klasicistinė Kazio Varnelio tapyba savo evoliucijos kulminaciją patyrė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje – studijų Vienos meno akademijoje (profesoriaus Heinrich‘o Dimmel‘io klasė) laikotarpiu. 1946 metais jis apsilankė daktaro O. Domnick‘o kabinete – jo kolekcijos suteiktos pamokos ir ateityje formavo plastinį bei idėjinį menininko žodyną. Pirmieji gyvenimo Čikagoje metai buvo užgožti materialinių įsikūrimo rūpesčių, kuriuos reprezentavo laisvo laiko valandėlėmis kruopščiai nupiešti artimųjų portretai ir, žinoma, kur kas produktyvesnė kūryba – užsakymai bažnyčioms. Vėliau Kazys Varnelis pasirinko minimalistinę raišką. Paskutiniųjų metų esminius menininko kūrybos pokyčius taip pat galima susieti su aplinkos pakeitimu. Pats dailininkas savo kaitą taikliai apibrėžė „pasivaikščiojimų“ sąvoka. Pirmasis – Stockbridge laikotarpis, antrasis – sugrįžimas į Lietuvą.

ENThroughout his long period of creative biography, Kazys Varnelis repeatedly changed his place of residence, as well as his views on art. It would not be correct to say that they underwent radical transformations, as since his studies at Kaunas school of art he irrevocably formed certain principles of means and ways of expression. They first and foremost include clear and balanced composition; secondly, a constructive painting, uniting the composition into a single structure and not giving in to coincidences, and, finally, rendering of the scope via metallically strong planes, moving from light to dark shades. In the inter-war time as well as later on, the paintings of the artist did not conform to the requirements of the national school of painting that focused on the use of palette. Classicist paintings of Kazys Varnelis underwent the climax of evolution at the end of World War II, during his studies in Vienna Academy of Art (class of professor Heinrich Dimmel). In 1946 he visited an office of dr. Domnick; the lessons learned from his collections contributed to the future formation of artist’s plastic and ideological vocabulary. First years spent in Chicago were dedicated to material concerns, reflected in portraits of relatives and a much more productive creation designed for churches, meticulously drawn in scarce moments of spare time. Eventually Kazys Varnelis chose minimalism for expression. The essential changes of creation of the artist, evident in his last years, can also be related to the changing environment. The painter himself accurately defined his transformations as “a promenade”. The first being the Stockbridge period, while the second, the return to Lithuania.