LTStraipsnio tikslas – aptarti literatūros procesus posovietinėje Lietuvos kultūroje ir visuomenėje. Literatūra čia suprantama iš literatūros sociologijos pozicijų – ne vien kaip tekstų rinkinys, bet kaip socialinis fenomenas, apimantis literatūros institucijas, rašytojus, kritikus, skaitytojus ir t. t., kuris straipsnyje įvardijamas prancūzų sociologo Pierre‘o Bourdieu literatūros lauko sąvoka. Remiantis literatūros lauko teoriniu modeliu literatūrinė kūryba egzistuoja platesniuose kultūros, visuomenės ir jėgos laukuose. Rašytojas yra kolektyvinis kultūros lauko, kaip tam tikros socialinės-profesinės grupės, narys. Analizėje dalyvauja ir kai kurios šiuolaikinių teorijų, nagrinėjančių socialinį tapatumą, idėjos, pagal kurias esminiai savęs-vaizdinio aspektai yra priklausymas, išsiskyrimas, laikas ir vieta, savęs suvokimas ir vertinimas, ir pagrindinis – patirtis. Straipsnyje susitelkiama ties vienu specifiniu literatūros lauko aspektu – posovietinio dešimtmečio rašytojų savęs-vaizdinio transformacija. Analizuojami įvairūs literatūros tekstai, esė, autobiografijos, memuarai, interviu, manifestai, deklaracijos, kalbos etc. nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos iki 2000 metų. Siekiama atsakyti į klausimą, kokią įtaką savęs-vaizdiniui darė besikeičiančios kultūrinės-socialinės profesinės veiklos sąlygos; kokios aplinkybės pačių rašytojų yra laikomos esminėmis; kokios naujos tapatumo formos išsikristalizavo aptariamuoju laikotarpiu. Tiriama, kaip rašytojai mato save visuomenėje, kokį savo statusą regi; kokia kūrėjo koncepcija vyrauja ir koks rašytojo paveikslas kuriamas literatūroje.
ENThe article aims at discussing literary processes in the Lithuanian post-Soviet culture and society. In this respect literature is understood from the literary sociology perspective, i.e., not only as the collection of texts, but as a social phenomenon, encompassing literary institutions, writers, critics, readers, etc., and given the term of literary field in the article, invented by French sociologist Pierre Bourdieu. In terms of the theoretical module of literary field, the literary creation exists in broader fields of culture, society and power. A writer is a collective member of the cultural field, as a particular social-professional group. Certain ideas stemming from contemporary theories, discussing social identity, also take part in the analysis; according to these ideas, basic aspects of self-image are belonging, separation, time and place, self-realisation and evaluation and, most importantly, experience. The article focuses on one specific aspect of the literary field, i.e., the transformation of self-image of writers in the post-Soviet decade. Various literary texts, essays, autobiographies, memoirs, interviews, manifests, declarations, speeches, etc., from the end of the 80s to 2000, are analysed. The author is trying to answer to the following questions: how did the changing cultural-social conditions of professional activities influence the self-image? What circumstances have been considered essential by the writers themselves? What new forms of identity crystallised in the period in question? The article analyses the way the writers see themselves in society and the kind of the status they attribute to themselves; a prevailing concept of the creator and the writer’s image portrayed in literature.