Продолжение дидактической традиции в литовской прозе конца 19 в. - начала 20 в

LTStraipsnyje aptariama didaktinės tradicijos tąsa XIX a. pabaigos – ХX а. pradžios lietuvių prozoje. Trumpai pristatomi didaktinės poetikos bruožai, tematika, kuri reiškėsi XIX a. 3-8 dešimtmečio rašytojų – Juozo Rupeikos (1789-1854), Simono Daukanto (1793-1864), Motiejaus Valančiaus (1801-1875), Kajetono Aleksandravičiaus (1804-1874), Antano Tatarės (1805-1889), Lauryno Ivinskio (1810-1881), Petro Gomalevskio (1820-1868), Juozapo Silvestro Dovydaičio (1826-1882) ir Mykalojaus Akelaičio (1829-1887) – kūriniuose, būdingiausi didaktinės prozos žanrai. Teigiama, kad nauji XX a. kūriniai didžiąja dalimi rėmėsi XIX a. literatūros tekstais; šis minties ir tradicijos tęstinumas būdingas visai kūrybinei veiklai. Didaktinė tradicija aktyviai atsikartojo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kūrėjų – Vinco Pietario (1850-1902), Antano Kriščiukaičio-Aišbės (1864-1933), Lazdynų Pelėdos (1867-1926), Žemaitės (1845-1921), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861-1943), Povilo Višinskio (1875-1906) – prozoje. Straipsnyje, siekiant atskleisti didaktinės poetikos raišką – opozicijos principą, mokytojo vaidmenį, pavyzdinio elgesio ir galvosenos retoriką – analizuojami pasirinkti šių autorių kūriniai. Didžiausias dėmesys skiriamas prozos darbams, ypač trumpiems Lazdynų Pelėdos ir Povilo Višinskio apsakymams. Tekstai analizuojami pasitelkiant sociokultūrinį ir literatūrinės komunikacijos žiūros tašką bei interpretacijos metodą.

ENContinuity of didactic prose traditions of the 3rd-8th decade of the 19th century is evident in the prose of the end of the 19th-beginning of the 2O'h century. In many aspects, new literary works rely on the past, traditions and namely on the texts of the 19Ih century. Literary critic Viktorija Daujotytė says, Not only one sprout of today has its root there. Themes, poetics, literary communication recur in the works of Vincas Pietaris (1850-1902), Antanas Kriščiukaitis-Aišbė (1864-1933), Lazdynu Pelėda (1867-1926), Žemaitė (1845-1921 ), Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861-1943), Povilas Višinskis (1875-1906) and many others. Relying on the analysis of some works by these authors,the paper focuses on the expression of didactic traditions in literary works of the end of the 19th - beginning of the 20th century, including the rhetoric of exempta, the principle of opposition, normativeness, narration of the thesis, the role of an educator, community problems, etc. The paper mainly analyses prose works, especially short stories, of Lazdynø Pelėda and Povilas Višinskis. The texts are discussed from socio-cultural and literary communication aspects and the method of interpretation is used.