LTStraipsnyje aptariama Rytų ir Vakarų meninių tradicijų sąveika komparatyvistinės menotyros vieno iš pradininkų J. Baltrušaičio (1903–1988) koncepcijoje. Pažymima, kad J. Baltrušaitis daugiausia domėjosi marginalinėmis menotyros problemomis, savo darbuose jis metė iššūkį pasenusiems eurocentristiniams mitams, meno kūrinius tyrinėdavęs civilizacijos procesų kontekste. Straipsnio autorius, pasirinktu aspektu išsamiai aptaria J. Baltrušaičio atliktus romaninio, gotininio stiliaus tyrinėjimus, vėlyvuosius menotyrininko darbus. Teigiama, kad meno istoriją J. Baltrušaitis traktavo kaip raidą prasminių reikšmių, kurių pagrindinius bruožus lemia konkretus civilizacijos kontekstas. Svarbiausią dėmesį J. Baltrušaitis skyrė pereinamosioms meno raidos epochoms, kai ant senųjų civilizacijų griuvėsių gimsta naujų meninių formų ir stilių užuomazgos. Daroma išvada, kad J. Baltrušaičio tyrinėjimai artimi šiuolaikinei postmodernistinei humanistikai ne tik dėmesiu kriziniams, marginaliniams meno reiškiniams ir įvairių civilizacijų kultūroms, bet ir savo tarpdisciplininėmis nuostatomis: jo metodologija jungia civilizacijų teorijos, kultūros istorijos, meno istorijos, estetikos, idėjų teorijos, vaizduotės psichologijos, perspektyvos teorijos, geometrijos ir kitų disciplinų elementus. Nuolatinis įvairių civilizacijų ir epochų meno kūrinių lyginimas vertė jį būti dėmesingu ikonografinei ir iliustracinei medžiagai, grindžiančiai vieną ar kitą hipotezę: dėstymo bei išvadų korektiškumas ir objektyvumas, autoriaus nuomone, yra šio tyrinėtojo vizitinė kortelė.
ENThe article discusses interaction between the Eastern and Western traditions of art within the concept of one of the founders of the comparative art criticism, Jurgis Baltrušaitis (1903–1988). It is noted that Mr. Baltrušaitis primarily focused on the marginal issues of art criticism. In his works he challenged the outdated euro-central myths, and studied works of art in the context of civilization processes. The author of the article has chosen the angle to thoroughly study the analysis of Roman and Gothic styles carried out by Jurgis Baltrušaitis, and his latest works. It is concluded that Mr. Baltrušaitis regarded art history as a development of notional values, which are primarily defined by a specific context of civilization. Jurgis Baltrušaitis paid the largest attention to the transitional periods of art development, when new forms and styles of art were born from the ruins of old civilizations. The author concludes that Jurgis Baltrušaitis’ analyses relate to the Postmodern Humanity of nowadays not only because of attention to critical and marginal expressions of art and cultures of various civilizations, but also in their interdisciplinary notions: his methodology unites the elements of the theory of civilizations, history of culture, art history, aesthetics, theory of ideas, psychology of imagination, theory of perspective, geometry and other disciplines. Constant comparison of works of art of various civilizations and periods made him pay attention to the iconographic and illustrative material, giving ground to one or another hypothesis: the author holds the view that correct and objective provisions of arguments and conclusions are this researcher’s trademark.