Tautos (ne)būties link: apokalipsė Gintaro Beresnevičiaus "Paruzijoje"

LTŠiuo straipsniu siekiama atskleisti šiuolaikinį literatūrinį vyksmą kaip tam tikrą psichoanalitikės J. Kristevos minimą „kultūros–maišto“ variantą. Ironiški apokalipsės naratyvai, „žaidžiantys“ su skaitytoju, refleksijų objektu renkasi tautinio tapatumo, dabartinių realijų vaizdinius, – bendra naujausių romanų autorius vienijanti tendencija (straipsnyje minimi M. Ivaškevičius, G. Beresnevičius, J. Skablauskaitė, J. Ivanauskaitė, H. Kunčius), nurodanti ne tik maištingą jų prigimtį, bet ir tiesioginę orientaciją į skaitytoją. Atmetama dabar itin dažna postmoderniųjų literatūrinių tekstų kaip beprasmių „savitikslių žaidimų“ lingvistinėmis struktūromis samprata. Šiame straipsnyje žaidimas kompozicijos, raiškos ir tematikos priemonėmis suvokiamas ne tik kaip ypatinga, tikslinga nagrinėjamo teksto strategija, bet ir sąmoningai postmoderniųjų rašytojų pasirenkamas teksto organizavimo būdas, sukuriantis „veiksmingą“ naratyvą, t. y. tam tikru specifiniu būdu, (ne)kalbančiu šiuolaikinio skaitytojo išsiblaškiusiai sąmonei. Išsamesnei analizei pasirinktas Gintaro Beresnevičiaus romanas „Paruzija“ (2005), kuris yra vienas simptomiškiausių šio laikotarpio tekstų. Straipsnio tikslas – įrodyti, jog analizuojamas naratyvas, nors teigia XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios lietuvių tautą įstrigus dvasinėje paruzijoje bei akcentuoja krizinį tautinį tapatumą kaip vieną esminių šiuolaikinio lietuvio savybių, vis dėlto yra naujo, itin savito lietuviškojo tautinio tapatumo (lietuvio – kaip „kito“, arba „saliečio“, t. y. turinčio salos gyventojo mentalitetą) kūrimo vieta.

ENThis paper is an attempt to discuss Lithuanian postmodernist literature as a variation of the cultural outbreak, theorized by psychoanalyst Julia Kristeva. Ironic and playful narratives have become a common tendency among very diverse contemporary Lithuanian writers (the paper refers to Marius Ivaškevičius, Gintaras Beresnevičius, Jolita Skablauskaitė, Jurga Ivanauskaitė, and Herkus Kunčius). Their texts, attempting to reflect on contemporary realities and explore the recent changes in national identity, frequently use the motif of the apocalypse. They also openly seek to engage and involve the reader. The idea of postmodernist texts as meaningless "self-based" games with linguistic structures is nowadays predominantly rejected. This paper discusses various experiments with composition, means of expression, and the subject matter, abundant in Lithuanian postmodernist narratives. Such experiments are regarded not only as a particular purposeful textual strategy, but also as a conscious method of textual organization. The paper discusses Gintaras Beresnevičius's novel "Paruzija" (2005) as a symptomatic contemporary postmodernist novel. Stating that contemporary society is stuck in spiritual "paruzija" and that national identity is in crisis, the narrative of the apocalypse constructs a new place for a different and original national identity (Lithuanians are referred to as "outlandish" and "islanders").