Režisieriaus funkcijos XX a. pradžios lietuvių teatre

LTLietuviškame teatro leksikone režisieriaus sąvoka atsirado XX a. pradžioje, kai sociopolitinės 1904–1905 m. permainos teatriniam „lietuviškų vakarų“ sąjūdžiui atvėrė galimybę tapti viešojo kultūrinio gyvenimo dalimi ir paskatino susirūpinti naują egzistencijos būdą atitinkančiomis organizacinės struktūros reformomis. Pirmuoju akstinu pakoreguoti specialių vaidintojų grupių sandarą ir surasti vietos naujai – režisieriaus („režiserio“ – kalbant to meto leksika) – pareigybei tapo mėgėjų teatro susidūrimas su istorine dramaturgija. Kitaip sakant, „režiserio“ statuso atsiradimas XX a. pradžios lietuvių teatre buvo iš esmės formalus, kokybinio šuolio nereiškiantis gestas. Vis dėlto jis suintensyvino sceninį gyvenimą, teatrinę lietuvių visuomenę pratindamas prie naujos terminologijos ir inicijuodamas pirmąsias diskusijas apie vieno ar kito spektaklio „režiseriją“. Ji, žinoma, buvo susijusi su iki režisūrinio, jau atgyvenusio, teatro kontekstu. Tačiau mėgėjiškos lietuvių scenos susidūrimas su „režiserinio apstatymo“ užduotimis buvo pirmasis jos susidūrimas su grynai teatrinėmis užduotimis, t. y. pirmasis savęs kaip teatro išbandymas, tiksliau, trijų režisierinės veiklos krypčių – sceninių efektų sukūrimo, scenovaizdžio organizuotės ir darbo su vaidintojais – išbandymas. Straipsnio aptariamos režisieriaus funkcijos vėlyvuoju lietuviško mėgėjų teatro etapu – istoriniuose XX a. pr. spektakliuose, kurie inicijavo režisieriaus statuso gimimą ir tapo erdve sprendžiant pirmines, pačias elementariausias, režisūrines užduotis.

ENThe article deals with the problems of director’s functions in the late period of the Lithuanian amateur theatre in the beginning of the 20th century when the first historical plays stimulated the director’s status in theatre groups and opened the space for solutions of the first elementary directional tasks. Three main lines of amateur direction – direction of stage effects, organization of stage design and working with actors – could be defined as new and complicated challenges for the Lithuanian theatre of the early 20th century. These challenges were met as a good chance to try to grow out of amateurishness and reach a certain professional competence. However, the press reflections on historical plays manifest distinctly the inability of the first Lithuanian directors to turn the stage development towards professionalism, the inability that revealed itself in the harsh caricaturization of the heroic Lithuania’s past in historical dramas. Not fully fulfilled directional tasks resulted in a clear perception of the crisis of the Lithuanian amateur theatre and inevitability of its re-organization.