Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. Lietuvos bažnyčių dailė: XX amžiaus I pusė

LTRecenzijoje aptariama Skirmantės Smilingytės-Žeimienės monografija „Lietuvos bažnyčių dailė: XX amžiaus Ipusė“ (2009), kuri skirta pastaruoju metu dailės istorikų ypatingu dėmesiu apgaubtai Lietuvos Katalikų Bažnyčios dailei. Surinkusi įspūdingą vaizdinių ir rašytinių šaltinių korpusą, knygos autorė sėkmingai susistemino ir interpretavo eklektišką medžiagą, derindama istorijos, Bažnyčios istorijos, teologijos ir dailėtyros žinias bei metodus. Knygos pirmojoje dalyje aptariamas bažnyčių statybos finansavimo mechanizmas, antrojoje – Katalikų Bažnyčios nuostatos religinės dailės atžvilgiu ir jų pagrindu Lietuvoje plitusios idėjos; trečiojoje pagal maldingumo praktikas išnagrinėtos atskirų meninių įvaizdžių grupės. Aptariamoje knygoje iliustracijos puikiai papildo ir praplečia tekstą. Knygą galėjo praturtinti papildomi skyriai, kurie atskleistų bažnytinės dailės ryšį su masine kultūra, ryškią feminizaciją katalikiškame religingume, bažnytinės dailės kūrėjų retai puoselėtas ambicijas sukurti originalius meno kūrinius ir pasinaudojimą provaizdžiais, plitusiais daugiausia iš vokiškosios kultūros. Knygoje liko apeitos „viršūnėlės“, – negausūs kūriniai, kurie liudija bažnytinės dailės atnaujinimo idėjas. Smilingytės-Žeimienės monografija neabejotinai yra etapinis veikalas, siūlantis naujas, išsamiai ir įtikinančiai argumentuotas problemines įžvalgas, įvedantis į mokslinę apyvartą gausius šaltinių duomenis.

ENThe review discusses the monograph by Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, titled “Lietuvos bažnyčių dailė: XX amžiaus Ipusė” (2009) [Art of Lithuanian Churches: first half of the 20th c.], dedicated to art of the Lithuanian Catholic Church, which recently has been widely explored by art historians. The author gathered an impressive body of images and written sources and skilfully systemised as well as interpreted the eclectic material, with the employment of knowledge and methods of history, Church history, theology and art criticism. The first part of the book discusses a mechanism of financing the construction of churches, while the second part talks about the stance of the Catholic Church on the religion art and the ideas that spread in Lithuania on the basis of this art. The third part analyses separate groups of art images in terms of devotional practices. The illustrations nicely complement and extend the text of the book. The book could have been embellished by additional chapters revealing the relation between the ecclesiastical art and popular culture, pronounced feminisation in the Catholic religiousness, ambitions, rarely fostered by creators of the ecclesiastical art to create original pieces of art, and the use of prototypes, spreading mostly from the German culture. The book circumvents superficial and few and far between works manifesting revival ideas of the ecclesiastical art. Smilingytė-Žeimienė’s monograph is clearly a work of a certain stage, providing new thoroughly and convincingly argumentative problematic insights, and introducing abundant data of sources into the scholarly circulation.