"Lietuva tapo mano keliu į meną"

LTLaimos Laučkaitės knyga „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ (2007) parašyta su visais rimtos mokslinės monografijos požymiais (išsamiu ir precizišku moksliniu aparatu, nuorodomis, pavardžių rodyklėmis, pasižymi naudotos literatūros solidumu, originaliais šaltiniais ir t.t.). L. Laučkaitė geba dailininkės gyvenimą aprašyti tartum romaną, pateikti patraukliai: narplioti ir vystyti įdomų naratyvą, leidžiant mėgautis sklandžia kalba. Nepaisant to, monografijoje bandyta išlaikyti atstumą ir žvelgti į asmenybę kritiškai. 1991-1992 metų sandūros pusmetį L. Laučkaitė Miunchene studijavo Veriovkinos aplinką, muziejus, literatūrą. Ne kartą buvo nuvykusi į Askoną (Šveicarijoje), darbavosi jos moderniojo meno muziejuje, kur saugomas Veriovkinos kūrybinis palikimas. Ypač pasitarnavo Martyno Mažvydo nacionalinės bibliotekos Retų rankraščių skyriuje L. Laučkaitės aptiktas epistolinis menininkės palikimas – laiškų originalai (apie penki šimtai laiškų ne tik pačios Marianos, bet ir kitų Vakarų Europos modernizmo kūrėjų). Šią knygą dailėtyrininkė rašė beveik du dešimtmečius, ne tik nuolat rinkdama ir pildydama medžiagą, skelbdama mokslinius straipsnius, bet dar savaip interpretuodama. Monografijoje keli skyriai skirti lituanistiniam diskursui – dailininkės jaunystei, rusų dvarininkijai Lietuvoje, Veriovkinos sugrįžimams namo į Vyžuonėlių dvarą prie Utenos. Dailėtyrininkė žinojo ne tik savo kaip tyrinėtojos darbo privalumus, bet ir visus pavojus, jai pavyko jų išvengti. Knygoje derintos epistolinio nagrinėjimo, dailėtyrinės analizės ir prosopografinio tyrimo jungtys.

ENThe book “Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina” [Rider of Expressionism Marianne von Werefkin] by Laima Laučkaitė (2007) contains all features of a serious scientific monograph (detailed and precise scientific apparatus, references, indexes of names, solidity of the literature used, original sources, etc.). Laučkaitė described the painter’s life as a novel and presented it attractively: tangled and developed an interesting narrative and enabled it to flow fluently. Despite this, the monograph attempts to keep a distance and take a critical look at the personality. Laučkaitė spent a half-year (1991–1992) in Munich studying the environment of Werefkin, museums and literature. She travelled to Ascona (Switzerland) several times, worked in its modern art museum which stores the creative heritage of Werefkin. The epistolary heritage of the artist, found by Laučkaitė in the Rare Book and Manuscript Department of Martynas Mažvydas National Library, was very useful. It consisted of the originals of letters (about 500 letters belonging not only to Marianne, but also to other Western European Modernism artists). It took almost two decades for the art critic to write this book; she consistently collected and supplemented the material, published scientific papers and interpreted information in her own way. Several chapters of the monograph are dedicated to the Lithuanian discourse: the painter’s young days, Russian squires in Lithuania, and the returns of Werefkin to her home in Vyžuonėliai manor near Utena. The art critic knew not only the advantages of her work as a researcher, but also all threats which she successfully overcame. The book combines epistolary examination, art critical analysis and the prosopographic research.