Tapatybės savivoka Neringos Abrutytės poezijoje: migracijos patirtis

LTStraipsnyje analizuojama migracijos patirties refleksijos poetiniame tekste – Neringos Abrutytės autobiografiniuose eilėraščiuose iš knygos „Neringos m.“, siekiant atskleisti, kaip išgyvenama migracijos – persikėlimo gyventi iš vienos šalies į kitą – patirtis ir kokius santykius ji atskleidžia su poetės įvardyta sava šalimi, kurioje negyvenama. Analizuojant gyvenimo savoje ir kitoje šalyje aprašymus, laikomasi hipotezės, kad persikėlimo ir pritapimo ar nepritapimo proceso prie kitos šalies ir naujų gyvenimo sąlygų patirtys atskleidžia nenutrūkstantį asmens savivokos aktą, kurio svarbiausia atrama tampa „sava šalis“. Abrutytės poezijoje gimta šalis, kalba ir tėvai žmogaus istorijoje – neišvengiami jo likimo dėmenys. Išoriniai pokyčiai (išvykimas į kitą šalį, pakitusi gyvenimo kokybė) dar nereiškia ir vidinių pokyčių, atvirkščiai, kūno „liudijimai“ atskleidžia tikrą subjekto savijautą. Nuobodulys, blogumas, pavydas, baimė, ieškojimas kaltų atskleidžia ne tiek išorinio veiksnio svarbą subjekto manifestacijose, kiek diagnozuoja vidinę subjekto būseną. Eilėraščių subjektas nepatenkintas gyvenimu tiek savoje, tiek svetimoje šalyje. Neišspręsti santykiai su gimtąja šalimi ir iš to kylančios kūno reakcijos neleidžia mėgautis gyvenimu, kad ir kur jis vyktų. Šitas įtampų, konfrontuojančių jausmų, neišspręstų santykių tarp subjekto ir savo šalies laukas, liudija, kad Abrutytės poezijoje tik susitaikymas su gimtąja šalimi kaip neišvengiama būtinybė, tik visiškai išspręstas santykis su tėvais, draugais, savo kūrybine prigimtimi garantuoja tvirtą tapatybės jausmą.

ENOne of the "documents" of contemporary migration is the literary description. The subject of this article is a poetic text which reflects an experience of migration: Neringa Abrutytė's poems in her book Neringos M. The article aims at showing how the experience of life in another country (which the poetess calls "not my own") is reflected in poems. Analysing the autobiographical poems of Abrutytė, I try to follow the modes in which emigration from one country to another is represented and what relation all this has to her own country. This article is based on the hypothesis that the experiences of migration and the process of adaptation or non-adaptation to the new country and new living conditions represents a continuous process of self-identification; her "own" country in Abrutytė's poetry becomes one of the most important supports (objects of value) in this process. Both the motives of the body and the demonstration of emotional gusts are typical of Abrutytė's poetry. The experience of migration is also expressed through corporeal experience. Accordingly the conception of self-identification is expanded into the traditional "inner I" field including the component of an always present but "silent" body, which in the phenomenological tradition is called the "anonymity of the living body." From the perspective of perception the meeting of the world and the subject transforms itself into states of emotion states. Thus the analysis of poems makes use of the semiotic of passions.