Sprachensituation und Sprachpolitik im südöstlichen Ostseeraum im Lichte der Nationsbildung und der interkulturellen Beziehungen

LTStraipsnyje aptariama kalbos situacija ir kalbos politika pietrytiniame Baltijos jūros regione, siejant šią problemą su tarpkultūriniais tautų santykiais. Autorius teigia, kad „pietrytine Baltijos jūros regiono dalimia“ jis pirmiausia laiko Lietuvą ir Latviją, tačiau dėl istorinių priežasčių įtraukia ir Baltarusiją bei Ukrainą. Aptariama kiekvienos šalies demografinė ir tautinė situacija, taip pat kalbinės politikos modeliai po Sovietų Sąjungos griūties 1991 metais, kai atgavusioms nepriklausomybę valstybėms kilo klausimas, kokios kalbos turėtų tapti valstybinėmis kalbomis ir kokia vieta turėtų atitekti buvusios Sovietų Sąjungos valstybinei rusų kalbai. Reziumuojama, kad Lietuva, Latvija, Baltarusija ir Ukraina pasirinko skirtingus kalbos politikos modelius. Lietuvoje taikiu keliu buvo sukurta sąlygiškai homogeninė nacionalinė valstybė su nacionaline lietuvių kalba (ir lenkų kalba kaip vienintele galimybių išlikti turinčia tautinės mažumos kalba), o daug daugiau rusifikuotoje Latvijoje bandoma tą patį rezultatą pasiekti gerokai drastiškesnėmis priemonėmis, todėl kyla pavojus, kad rusų kalba ilgam įsitvirtins kaip opozicinė kalba. Taip pat itin rusifikuotoje Ukrainoje pasirinkti lėtesni tempai ir rodoma daugiau tolerancijos. Galiausiai Baltarusijoje rusiškasis dėmuo tiesiog įdiegtas į nacijos kūrimo modelį, nugalėdamas nacionalinį baltarusišką dėmenį. Visa tai gerai atsispindi kad ir sprendžiant pamokų mokyklose kalbos klausimą. Taip pat svarbų vaidmenį Baltarusijoje vaidina ir glaudūs tarpkultūriniai santykiai su Rusija.

ENThe paper discusses the language situation and policy in the south-eastern region of the Baltic Sea, associating this problem with intercultural relations between nations. The author states that first of all he considers Lithuania and Latvia to be “the south-eastern part of the Baltic Sea region”; however, due to historical reasons he also includes Belarus and Ukraine. The author discusses the demographic and ethnic situation of each country as well as language policy models after the fall of the Soviet Union in 1991, when the states that regained independence faced the question what languages should become state languages and what role should be given to Russian – the official language of the former Soviet Union. The paper resumes that Lithuania, Latvia, Belarus and Ukraine chose different models of language policy. A relatively homogeneous national state with the national Lithuanian language (and the Polish language as the only language of national minority having chances of survival) was peacefully created in Lithuania, whereas Latvia, which was much more russified, attempts to reach the same result by more drastic means; therefore, there is a risk of the Russian language to establish as the opposition language for a long time. The slower pace has been chosen in particularly russified Ukraine and much more tolerance is showed. Finally in Belarus, the Russian element was simply instilled in the model of the creation of the nation, overthrowing the national Belarusian element. This is well reflected in solving the issue of the language of instruction in schools. Close intercultural relations with Russia also play an important role in Belarus.